Dabar populiaru
15min ŽIŪRĖK
Publikuota: 2019 balandžio 21d. 21:04

Dukrytės gimimas po chemoterapijos buvo stebuklas, tačiau dabar vieniša mama gyvena tik viltimi

Anželika Skripkunienė su dukryte
Asmeninio albumo nuotr. / Anželika Skripkunienė su dukryte

Anželika Skripkunienė daugybę metų su vyru norėjo susilaukti vaikų, deja, svajonė neišsipildė – vyras mirė, o moteriai teko grumtis su krūties vėžiu. Įveikusi ligą, ji užmezgė naujus santykius ir netikėtai pastojo. Medikai negalėjo tuo patikėti – po chemoterapijos apskritai reta moteris pastoja, o turint omeny, kad jai buvo 40 metų, tai visiškas stebuklas. Deja, nėštumas vėl pažadino vėžį: metastazės išplito į kepenis ir visus kaulus, o tai reiškia, kad vėžys pasiekė ketvirtą stadiją.

Gumbelį krūtyje prieš keletą metų moteris užčiuopė pati. Po tyrimų paaiškėjo, kad tai antra krūties vėžio stadija, taigi iš karto sekė operacija, chemoterapija ir spindulinis gydymas. Po 11 mėnesių vėžys buvo įveiktas, Anželika grįžo į darbą ir gyveno įprastą gyvenimą. Po pusantrų metų, 2015-aisiais, ji savo pačios nuostabai pastojo. Tuomet jai buvo 40 metų.

Deja, džiaugsmą užtemdė nerimas: „Rugpjūtį pastojau, o lapkritį prasidėjo skausmai dubens kauluose ir dešinėje kojoje. Ginekologė mane nusiuntė pas neurologę, o ši spėjo, kad greičiausiai užspaustas nervas. Esą pakeis vaikas padėtį, ir viskas praeis.

Tačiau skausmai nepraėjo. Planinio vizito pas onkologus metu atliko tik kraujo tyrimus, kadangi buvau jau apie šeštą mėnesį nėščia. Po kurio laiko sulaukiau blogų žinių – liga pradėjo progresuoti.“

Nesutiko daryti aborto

Anželikos sveikata iki pakartotinio vizito neatlaikė. Nei iš šio, nei iš to lūžo du dubens kaulai ir du šonkauliai. Tačiau blogiausia žinia, kad rentgeno nuotraukose medikai pamatė metastazes kauluose. Buvo nuspręsta mėnesį palaukti, kol vaisiui susiformuos plaučiai, o tuomet daryti Cezario pjūvį ir iškart pradėti gydymą.

Taigi dukrytė pagreitintu būdu gimė 32 savaičių, tačiau sveika.

Asmeninio archyvo nuotr./Anželika Skripkunienė
Asmeninio archyvo nuotr./Anželika Skripkunienė

Mergaitė turi tik mamą. Tėčio ji niekada nematė. Mat, kai Anželika pastojo, jos tuometinis draugas pareiškė nenorintis vaiko ir pareikalavo, kad ši darytųsi abortą.

„Aš nusprendžiau gimdyti, nes man keturiasdešimt, ir tai buvo pirmas mano vaikas. Tai tarsi paskutinis traukinys – arba tu į jį įšoksi, arba daugiau niekada neturėsi vaikų. Su pirmuoju vyru, kuris, deja, mirė, gyvenome 15 metų. Aš labai norėjau vaikų. Net sapnuodavau, kad vežioju vaiko vežimėlį, tačiau mums nepavyko.

Kai iš skausmo galėdavo vaikščioti tik su ramentais, paguldydavo ją į vežimėlį ir vežiodavo po namus pilvu stumdama.

Aš tyriausi, gydytojai sakė, kad viskas man gerai, o vyras tirtis nenorėjo. Aišku, aš nežinojau, kad dėl nėštumo metu besikeičiančių hormonų vėžys gali atsinaujinti. Buvau visiškai rami – viskas buvo gerai, turėjau pakankamai jėgų, turėjau darbą. Taigi ramiai planavau savo ateitį“, – pasakojo moteris.

Chemoterapija ligą sustabdo tik trumpam

Po Cezario pjūvio moteriai buvo skirtas šešių chemoterapijos kursų gydymas. Po jo situacija lyg ir pagerėjo, bet po trijų mėnesių liga vėl pradėjo plisti. Tuomet buvo skirti dar šeši chemoterapijos kursai, po kurių pagerėjimas vėlgi buvo laikinas.

Tada medikai nusprendė jai pašalinti sveikas kiaušides, kad jos negamintų hormonų, kurie skatina ligos progresavimą. Jas išoperavo ir paskyrė biologinę terapiją tabletėmis, bet ligos tai nesustabdė.

Per trejus gydymo metus moteris atlaikė penkias chemoterapijas, kurių kiekvieną sudarė nuo penkių iki septynių kursų. Ji gyvena viena, tad galvoti apie poilsį niekada neturėjo kada – reikėjo prižiūrėti dukrytę. Kai iš skausmo galėdavo vaikščioti tik su ramentais, paguldydavo ją į vežimėlį ir vežiodavo po namus pilvu stumdama. Prieš mėnesį dukrytė pradėjo lankyti darželį – taigi dabar jai lengviau, bet ir agresyvaus gydymo iškankintas kūnas labiau nusilpęs.

Moteris prisipažįsta kartais nubraukianti ašarą nuo skruosto, bet po to atsitiesia ir kovoja toliau, nors jaučiasi gyvenanti tarsi užburtame rate – vos tik pavyksta pasiekti, kad skausmas sumažėtų tiek, kad jau įmanoma gyventi, po kurio laiko liga vėl bloškia atgal.

Asmeninio albumo nuotr./Anželika Skripkunienė
Asmeninio albumo nuotr./Anželika Skripkunienė

Išbandė alternatyvų gydymą

Prieš nepilnus metus Anželika išbandė naujovišką vėžio gydymo būdą – tai imunoterapija CIK ląstelėmis, kuri naudojama kaip pagalbinė priemonė kovoje su vėžiu. Šis preparatas aktyvina paciento imuninę sistemą, versdamas ją atpažinti vėžines ląsteles ir kontroliuoti jų veiklą.

Tai iš paties paciento kraujo išskirtos kamieninės ląstelės, kurios surenkamos, užauginamos iki tam tikros būklės ir sužadinamos, kad galėtų nugalėti vėžines ląsteles nepakenkdamos sveikosioms. Šis preparatas brangus ir nekompensuojamas, tačiau Anželikai padėjo žmonių aukos.

Net vandens negaliu gerti, siaubingas skonis burnoje, tarsi iš balos būtų.

Moteris įsitikinusi, kad šis gydymas, kuris truko keletą mėnesių, padėjo jai atgauti fizines jėgas, kurių jau beveik neturėjo, ir atsigauti, deja, vėžio plitimo jis taip pat nesustabdė.

„Iš pradžių vėžio žymens tyrimai rodė pagerėjimą, rodiklį pavyko sumažinti netgi per pusę, tačiau po kurio laiko jis ir vėl smarkiai šoktelėjo.

Praėjusių metų pabaigoje tyrimai parodė, kad labai pažeisti mano kaulai. Nuo paskutinio karto kauluose vėžys progresavo 33 proc., kepenyse – 12 proc., tik krūtyje sustojęs. Todėl sausio mėnesį man buvo skirta dar viena labai stipri chemoterapija.

Baigiu jau penktą jos kursą. Vieną kursą sudaro dvi lašelinės kas savaitę ir dviejų savaičių pertrauka. Iš pradžių tarsi liga buvo kontroliuojama, tačiau balandžio mėnesį tyrimai parodė, kad vėžys vėl progresuoja. Vėžio žymens rodiklis išaugo dvigubai. Taigi kitą savaitę gydytojai turbūt spręs, ką daryti toliau, galbūt keis vaistus, nors ir dabar jie labai stiprūs.

Kadangi kartu su chemija suleidžia daug vaistų nuo įvairių šalutinių reiškinių, pirmą parą dar nieko, tačiau po to prasideda visi nemalonumai – ir pykina, ir maistas nelenda, todėl krenta svoris. Net vandens negaliu gerti, siaubingas skonis burnoje, tarsi iš balos būtų. O vandens po chemoterapijos reikia gerti.

Per dvi savaites šiek tiek atsigaunu, ir jau vėl reikia lašinti. Nebeturiu nei plaukų, nei antakių, nei blakstienų“, – pasakojo moteris.

Kaulai gali lūžti bet kada

Jos pažeisti kaulai gali lūžti nuo elementaraus stipresnio judesio, todėl gydytojai liepė būti labai atsargiai, nieko nekilnoti.

„Bet kaip tu nieko nekilnosi, nieko nedarysi? Kas tuomet darys? Kai jau suriečia labai stiprūs skausmai, imu lazdą ir einu krosnies pakurti. O ką daryti?

Suprantu, kad naujų kaulų man niekas neįstatys, bet jeigu metastazės plis toliau ir pradės lūžti kaulai, tai bus pabaiga. Kaip pasirūpinsiu dukryte? Gerai, kad dabar jau galiu ją bent kuriam laikui palikti darželyje.

Asmeninio albumo nuotr./Anželika Skripkunienė
Asmeninio albumo nuotr./Anželika Skripkunienė

Anksčiau, kai reikėdavo važiuoti į chemoterapiją, imdavausi ją su savimi, nors, aišku, kad jai ten ne vieta, jai sunku visa tai matyti. Ji dar per maža, kad viską paaiškintum, bet jaučia, kad mamai negerai. Po to būna labai nervinga, verkia.

Galbūt dėl patiriamo streso ir jos kalba vėluoja, kitą savaitę dar reikia kažkaip į Raidos centrą nuvažiuoti, esame užsiregistravę. Norisi vaikui padėti, reikia ieškoti specialistų. Jai jau treji, turėtų geriau kalbėti“, – svarstė pašnekovė.

Dukrytės ateitimi jau pasirūpino

Anželika jau pasirūpino, kad jeigu jai nepavyks įveikti ligos, mergaitė turėtų antrus namus:

„Paprašiau savo pusseserės, kad paimtų mergaitę, ir ji iškart sutiko. Su vyru jie kaip tik baigia globėjų kursus. Šeima gera, viskas tvarkoje ten. Dukrytė juos pažįsta. Bet reikia ir pačiai kažkaip laikytis, norisi kuo ilgiau pabūti su dukryte, ją paauginti. Ji labai prie manęs prisirišusi, niekur manęs nepaleidžia. Dar keista, kad be ašarų darželyje lieka.

Jei būčiau viena, turbūt jau seniai būčiau pasidavusi.

Jei būčiau viena, turbūt jau seniai būčiau pasidavusi, gal ir iškeliavusi Anapilin. Dukrytė neleidžia man pasiduoti. Kaip ir visi vaikai, ji nori žaisti, bendrauti, jai reikia dėmesio, todėl net kai man labai sunku, ji pakelia mano galvą ir ragina keltis. Jei nesikeliu, dar ir po sėdmeniu ranką pakiša. Taigi keliuosi ir einu, kol galiu.

Deja, skausmas greitai pasiveja. Be nuskausminamųjų gyventi jau negaliu. Tačiau juk norisi vaikui parodyti ir tą, ir aną, ir kur nors nuvežti, nesinori dėl mano ligos jos uždaryti tarp keturių sienų. O ir man pačiai tai padeda pabėgti nuo minčių, sėdėjimo namie ir žiūrėjimo į vieną tašką.“

Šiuo metu paskutinė jos viltis – nuvykti į žinomą Michaelio Weberio kliniką Vokietijoje, vėžio gydymui taikančią fotodinaminę terapiją. Paprastai ji taikoma odos vėžio gydymui, tačiau minėtoje klinikoje šia metodika sėkmingai gydomas ir vidaus organų vėžys, ypač kai operacija, kaip ir Anželikos atveju, negalima. Pasak klinikoje dirbančių medikų, lazeriais tikslingai veikiant tik vėžines ląsteles, metastazių sumažėja arba jos visai išnyksta.

Iš neįgalumo pašalpos, našlės pensijos ir vaiko pinigų gyvenančiai moteriai pačiai nuvykti į Vokietiją už 12 tūkst. eurų nėra jokių galimybių, tačiau ją tiek morališkai, tiek finansiškai stengiasi paremti net du paramos ir pašalpos fondai.

„Turiu apie 5 tūkst. eurų, kurie liko iš praėjusio rėmimo, mama žadėjo šiek tiek padėti, taip pat žada paremti fondas. Jeigu trūks pinigų, skolinsiuosi. Privalau ten nuvažiuoti, nes nebegaliu ilgiau laukti, neturiu laiko. Gydytojai mane įspėjo – kuo jaunesnis organizmas, tuo vėžys piktesnis ir greičiau progresuoja, o įprasta chemoterapija man nepadeda“, – atviravo moteris.

Paskutinė viltis

Labdaros ir paramos fondas „Gėrio trupinėlis“ atstovė Irena Dervinienė patikino, kad fondas informaciją apie reikalingą pagalbą kruopščiai tikrina – žmonės privalo pateikti medicininius išrašus apie sveikatos būklę.

„Garantijos, kad kelionė į Vokietiją ją išgydys, nėra, bet verta pabandyti, kad gydymas pratęstų jos buvimo su dukryte laiką. Aš pati mačiau jos dukrytę, kuri buvo beprotiškai prisirišusi prie mamos. Dabar ją bando prisipratinti Anželikos pusseserė, kuri perims jos auginimą, jei mergaitės mamos neliks.

Kauno gydytojai, su kuriais jau bendravo Anželika, taip pat sako: bandyti reikia, juolab kad ten taikomas kitoms gydymo būdas. Lietuvoje ji pasmerkta, nes chemoterapija tik griauna jos organizmą, bet ligos nesustabdo. Į Vokietiją ją palydėtų vokiškai kalbantis žmogus ir nuolat būtų šalia, nes jeigu ji ten važiuotų viena, tiesiog nesusikalbėtų“, – teigė fondo atstovė.

Beveik prieš metus imunoterapijai pinigų surinkęs Labdaros ir paramos fondas „Rūpestinga širdelė“ taip pat ragina aukoti ir patikino, kad visi pinigai, kurie bus pervesti nurodant, kad skirti Anželikai, tikrai pasieks ją: „Iš konkrečiam žmogui skirtų pinigų mes nieko nepasiliekame sau“.

Jeigu galite prisidėti prie Anželikos gydymo, tai padaryti galite šiuo būdu:

Gavėjas: Labdaros ir paramos fondas „Rūpestinga širdelė“

A/s: LT80 7300 0101 4423 6452 („Swedbank“)

SMS numeriu 1670 su žodžiu AUKA (5 eurai)

Paypal: info@rupestingasirdele.lt

Pavedimo paskirtis (būtinai): Anželikai Skripkunienei

Arba

Gavėjas: Paramos ir labdaros fondas „Gėrio trupinėlis“

A/s: LT837300010145919639 (Swedbank)

LT577044060008196348 (SEB bankas)

paypal.me/GerioTrupinelis

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką