Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Giedrė A.Strumilienė: „Kalbėjimas apie vėžį – dalis terapijos“

Laukdami kasmetinio rožinio kaspino bėgimo „Pink Run su BENU 2016“, skirto palaikyti ir paremti moteris, kovojančias su krūties vėžiu, kalbiname gyvenančias su šia klastinga liga kasdien. Pasirodo ne veltui. Šios istorijos herojė Giedrė A.Strumilienė įsitikinusi, kad kuo daugiau kalbėsime, tuo bus lengviau ne tik sergančioms, bet ir jų artimiesiems.
Ligos
Diagnozavus onkologinę ligą, pirmosios 72 valandos yra kritinės. Ne dėl ligos eigos, o dėl psichologinės būsenos. / Fotolia nuotr.

„Onkologiniai ligoniai tarsi stigmatizuojami. Aplinkiniai užima stebėtojo pro langą poziciją, o pats jautiesi beprotiškai vienišas, paliktas su savo liga. Ne vieną apima mintys apie savižudybę“, – prisimena pirmąsias savaites su liga Giedrė

Paliktas vienas su liga

Jaunai moteriai krūties vėžys diagnozuotas 2012 metais. Magistrantūros studijas tik pradėjusią merginą, lemtingas skambutis pasiekė paskaitoje. Iš skambinusios seselės balso supratusi, kad žinios nebus geros, išskubėjo pas gydytoją.

„Mane ištiko šokas. Pirma mintis buvo, kad viskas – mirsiu. Kas užaugins dukrą? Išėjusi iš gydytojos kabineto kokią valandą sėdėjau mašinoje ir verkiau. Vyrui sugebėjau parašyti tik trumpąją žinutę, negalėjau kalbėti“, – siaubingas pirmas akimirkas prisimena Giedrė.

Pasak G.Strumilienės, diagnozavus onkologinę ligą, pirmosios 72 valandos yra kritinės. Ne dėl ligos eigos, o dėl psichologinės būsenos.

Pasak G.Strumilienės, diagnozavus onkologinę ligą, pirmosios 72 valandos yra kritinės. Ne dėl ligos eigos, o dėl psichologinės būsenos. Dažnas pirmosiomis dienomis susimąsto apie savižudybę.

Deja, šiandien ligoniai Lietuvoje nesulaukia jokios realios psichologinės pagalbos iš gydytojo ar psichologo. Artimieji irgi nežino ko imtis, nes nėra pasirengę diagnozei.

„Aš pati esu medikė, bet tai, ką radau atsidūrusi kitoje barikadų pusėje mane šokiravo. Žmogus paliekamas vienas su savo liga, – sako Giedrė. – Gydantis specialistas nepajėgus ar neturi laiko suteikti psichologinę paramą. Pas valstybės apmokamą psichologą patekti beveik neįmanoma, o ir onkopsichologų yra berods tik sostinėje.“

Moteris įsitikinusi, kad psichologo pagalba gyvybiškai svarbi ne tik onkologiniam ligoniui, bet ir jo artimiesiems.

Padėti sau gali tik pats

Atsigavusi po pirmųjų dienų šoko, Giedrė pradėjo ieškoti pagalbos. Domėjosi ir privačių psichologų paslaugomis, tačiau nerado specialisto, dirbančio su onkologiniais ligoniais. Tada nusprendė galinti padėti sau pati.

„Supratau, kad tikrasis psichologas yra mano viduje. Ieškojau kelio padėti sau tiek psichine, tiek fizine prasme. Perskaičiau begalę knygų, mokslinių straipsnių. Ieškojau atsakymo, kas laukia žmogaus su tokia diagnoze. Statistika labai niūri arba jos nėra. Po trijų savaičių sustojau ir pasakiau sau, kad turiu rasti, kuo tikėti“, – pasakoja Giedrė.

Sunkiausia buvo sugerti praeivių žvilgsnius, stebinčius keistus judesius atliekančia moterį.

Pasak moters, jai labai pagelbėjo kinų medicina. Ieškodama išeities, Giedrė atrado ciguną – senovės kinų sveikatingumo ir savireguliacijos metodų sistemą.

„Pakeičiau mitybą. Internete radau video medžiagą su ciguno pratimais onkologiniams ligoniams. Pradėjau juos daryti kasdien po dvi valandas gryname ore“, – pasakoja Giedrė ir prisimena, kad sunkiausia buvo sugerti praeivių žvilgsnius, stebinčius keistus judesius atliekančia moterį.

Pasak G.A.Strumilienės, žmonių žvilgsniai – bene sunkiausia, ką tenka ištverti onkologiniam ligoniui.

„Nuslinkusių plaukų nepaslėpsi. Tau lyg ant veido parašyta, kuo sergi. O žmonės bijo. Bijo bendrauti su tavimi ir tarsi stebi iš šalies. Jautiesi lyg miręs tarp gyvų“, – prisimena Giedrė.

Priimti ligą

Po mėnesio Giedrė grįžo į darbą. Nedrąsūs buvo pirmieji žingsniai. Pradžioje kolegos reagavo panašiai, kaip ir gatvėje sutikti žmonės – stebėjo iš šono. Dar sunkiau buvo įžengti į auditoriją, kur savo instruktorės laukė jauni kursantai.

„Peruko nenorėjau nešioti, nes jis juk nieko nepaslepia. O skarelės man patinka, išmokau gražiai užsirišti ir jaučiausi itin moteriška. Vis dėlto atsistoti prieš pilną auditoriją su skarele – sunku. Lyg garsiai pareikštum, jog sergi onkologine liga. Stengiausi būti tvirta, bet jaučiau žmonių akis“, – prisimena Giedrė.

Pasak moters, pokyčiai jos gyvenime prasidėjo tada, kai priėmė ligą ir pradėjo apie ją kalbėti. Drąsa atsiverti pakeitė ne tik Giedrę, bet ir jos bendradarbius. Žmonės užsikrėtė sveika gyvensena, pradėjo daugiau sportuoti, sveikiau maitintis, gilintis į dvasinį gyvenimą.

„Turiu nuostabius kolegas ir šeimą, kurie man labai padėjo. Kai pradėjau kalbėti, pokalbiai užsitęsdavo valandomis. Kai pats priimi ligą, lengviau ir kitiems priimti“, – sako Giedrė.

Aš negalėjau patikėti, kad yra grupė žmonių, kurie tiesiog duoda. Visai nepažįstami žmonės aukoja pinigus.

Nemažą emocinį sukrėtimą moteris patyrė ir prieš dvejus metus.

Tuo metu vykusio pirmojo „Pink Run su BENU“ renginio metu žmonių suaukoti pinigai buvo skirti krūties vėžiu sergančių moterų reabilitacijai sanatorijoje.

Giedrė buvo viena iš tų, kuriai buvo suteikta tokia galimybė.

„Aš negalėjau patikėti, kad yra grupė žmonių, kurie tiesiog duoda. Visai nepažįstami žmonės aukoja pinigus. Tokios akcijos – lyg atsakymas mums, kad nesame vienos, kad pagalba yra“, – sako Giedrė.

Svarbu kalbėti ir kalbėtis

Šiandien Giedrė atvirauja ne tik su mumis. Savo patirtimi ir patarimais ji dalinasi su panašaus likimo žmonėmis bei jų artimaisiais socialinio tinklo facebook.com savitarpio pagalbos grupėse „Myliu ir saugau gyvenimą“ bei „Išsigydžiau vėžį“.

Be tiesioginio darbo, Giedrė randa laiko ir savanoriavimui. Nevyriausybinėje Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijoje (POLA) vykdo projektą kuriame dirba mokymų, skirtų onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems koordinatore. Šiuo metu ji planuoja seminarų ciklą, kuris prasidės Kaune spalio pabaigoje.

Ieškokite bendraminčių ir bendrakeleivių. Kai jautiesi vienišas, svarbiausia neužsidaryti savyje – tai lygu mirčiai.

Paklausta, ką patartų žmonėms, išgirdusiems vėžio diagnozę, Giedrė atsako negalvodama.

„Ieškokite bendraminčių ir bendrakeleivių. Kai jautiesi vienišas, svarbiausia neužsidaryti savyje – tai lygu mirčiai, – sako G. Strumilienė. – Žmonių, kurie po vėžio diagnozės jau gyvena dvejus, trejus, penkerius, dešimt, dvidešimt metų ar buvo net atkritę kelis kartus, istorijos tave sustiprina. Supranti, kad ši liga nėra susijusi su mirtimi.“

Palaikymą moterims, sergančioms krūties vėžiu, galite išreikšti dalyvaudami rožinio kaspino bėgime „Pink Run su BENU 2016“, kuris vyks Kaune spalio 2 dieną. Dalyvauti galima bėgant 5 ir 10 km distancijas arba aukojant norimą sumą.

Pernai „Pink Run su BENU“ pritraukė bene 2 tūkstančius dalyvių, paaukojusių 6 tūkstančius eurų, kurie buvo skirti krūties vėžio prevencijai. Šiais metais visos surinktos lėšos bus skirtos moterų reabilitacijai sanatorijoje.

Daugiau informacijos – čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius