Depresija – madinga liga?
Depresinę nuotaiką sako patiriantys gana daug žmonių. Buityje įprastą liūdesį, nenorą veikti, apatiją neretai vadiname depresija. „Man depresija“, – sakome, kai nenorime eiti į susitikimą su draugais, depresija aiškiname seksualinius sutrikimus, nesėkmes darbe ir t.t. Sakyti, kad sergate depresija, nėra gėda, net iš dalies madinga, nes neretai depresija vertinama kaip spartaus gyvenimo tempo, kovos už būvį, didelių krūvių ir užimtumo pasekmė, o būti labai užsiėmusiam šiais laikas madinga. Kita vertus, nemažai žmonių, savo elgesį aiškindami depresija, nieko bendra su tikrąja depresija neturi, o ir patys tai puikiai supranta.
Tačiau, anot gydytojos psichiatrės Jolitos Bužinskienės, būna atvejų, kai depresija sergantis žmogus to net neįtaria. Žmogus gali ieškoti visai kitų ligų, nes jį gali kankinti nemiga, moterims sutrikti mėnesinės. Arba jis gali kentėti nuo galvos svaigimo, galūnių tirpimo, širdies skausmo, prakaitavimo ir t.t. Bandydamas rasti šių negalavimų priežastis, jis kreipiasi į gydytojus specialistus, o kai šie jokių patologijų nenustato, – į psichiatrą. Taip ieškant kitų ligų būna prarandamas laikas, ir pas psichiatrus žmogus patenka vėlai, kai liga būna įsisenėjusi. Kita vertus, kitų specialistų apžiūra taip pat yra būtina, nes diagnozuojant depresiją būtina atmesti ir kitų organų patologijas.
Kokie požymiai išduoda depresiją?
Išvertus iš lotynų kalbos žodis depressio reiškia prislėgtumą, įspaudimą. Gydytojas psichiatras Jurgis Šurkus pažymi, kad medicinoje depresija – tai psichikos sutrikimas, kuris pasireiškia ne tik liūdesiu, bloga nuotaika, kitais elgesio, emocijų pakitimais, bet neretai kartu ir kūno, t.y. somatiniais, sutrikimais.
Anot gydytojos psichiatrės J. Bužinskienės, depresija turi ne vieną „veidą“, jos požymiai apima pažintinę, fiziologinę ir socialinę žmogaus veiklos sritis. Tačiau pirmiausia depresija siejama su vadinamųjų simptomų triada. Tai negatyvus savęs, aplinkinio pasaulio ir ateities vertinimas. Taigi depresija sergantys žmogus išgyvena liūdesio ir prislėgtos nuotaikos periodą, jo nedomina jokia, net anksčiau malonumą teikusi veikla, jam sunku susikaupti, jis nuolat jaučia nuovargį, jį slegia beviltiškumo jausmas, gali kilti minčių apie savižudybę ir kt. Be šių nuotaiką ir elgesį pakeitusių požymių, žmogų gali varginti kūno negalavimai: sutrikti miegas ir apetitas, užkietėti viduriai, skaudėti įvairias kūno vietas, sumažėti seksualinis potraukis, susilpnėti imunitetas.
Taigi, anot gydytojo psichiatro J.Šurkaus, atpažinti depresiją galima pagal šiuos pagrindinius požymius:
- liūdesys, nusivylimas, neviltis;
- gyvenimo džiaugsmo praradimas: malonumo neteikia anksčiau mėgta veikla (pomėgiai, draugai, sportas, lytinis gyvenimas, kt.);
- pasikeitęs (sumažėjęs ar padidėjęs) apetitas, svoris;
- prastas miegas: sunku užmigti, negilus nakties miegas, ankstyvas prabudimas, mieguistumas dieną;
- sunku susikoncentruoti, sutelkti dėmesį, priimti net paprasčiausius sprendimus, apskritai sunku ką nors veikti, o ypač pradėti ką nors daryti;
- nuovargis, energijos stoka, vangumas atliekant bet kokią veiklą;
- įtampa, baimė, nerimas;
- savęs nuvertinimo, kaltės, beprasmiškumo jausmas;
- mintys apie savižudybę.
Tačiau gydytoja psichiatrė Inga Vasiljevienė pažymi, kad panašių jausmų ir būklių tenka patirti kiekvienam. Be abejo, neišvengsime liūdesio, prislėgtos nuotaikos, nepasitikėjimo savimi, susierzinimo, nenoro nieko daryti ar kitų niūrių momentų. Svarbu žinoti, kad, jeigu jie netrunka ilgiau nei 2 savaites ir nesutrikdo kitų gyvenimo sričių – miego, valgymo įpročių, kasdieninės veiklos, tai nėra liga, t.y. nėra depresija. Depresiją medikai diagnozuoja, kai vienu metu žmogus patiria 5 ar daugiau aukščiau išvardytų simptomų ir kai jie trunka ilgiau kaip dvi savaites. Tačiau jeigu liga prasideda staiga, jei simptomai labai sunkūs ir aiškūs, liga gali būti diagnozuojama ir anksčiau, nebūtinai po dviejų savaičių.
Ar galima pasitikėti testais?
Šiandien internetinėje erdvėje galima rasti įvairiausios informacijos, taip pat ir depresijos testų. Gydytoja psichiatrė I. Vasiljevienė teigia, kad pasinaudoti testais galima, jie galėtų padėti žmogui įvertinti savo emocinę būklę, bet ne diagnozuoti ligą. Savarankiška diagnostika gali būti pavojinga, nes sergantysis neretai nesugeba tinkamai įvertinti savo būklės sunkumo. Todėl pagrindinė testų nauda ta, kad, įtaręs depresijos požymius, žmogus kreiptųsi pagalbos pas specialistą. Tik specialistas, anot gydytojo, išsamiai ištyręs, išklausęs žmogaus nusiskundimus, gali tiksliai nustatyti diagnozę ir paskirti gydymą. Bėda, kad žmonės, kurie iš tikrųjų serga depresija, nenori gydytojų pagalbos. Todėl šalia esantys artimieji, pastebėję depresijos požymius, turėtų juos paskatinti kreiptis į gydytoją.
