– Kas lėmė sprendimą savanoriauti ligoninėje?
– Dažnai žmonės klausia savęs: „Kodėl aš?“ Manau, mes turėtume mąstyti kitaip: „O kas, jei ne aš?“
Aš tikiu, kad turime skleisti gėrį. Mes, savanoriai, prisidedame prie bendro tikslo – sustabdyti koronaviruso plitimą ir padėti sveikti žmonėms juo užsikrėtus. Nesvarbu, kokie maži ar dideli mūsų darbai, jei dirbsime vieningai ir padėdami vieni kitiems, mes būsime nepalaužiama jėga ir nugalėsim. Šios idėjos vedama ir savanoriauju.
Mano pozicija įstaigoje yra slaugytojos padėjėja. Kadangi slaugos studijos dar nebaigtos, neturiu teisės atlikti veiklas, priklausančias slaugytojo kompetencijai. Tad stengiuosi padėti, palengvinti medicinos darbuotojams jų darbą visais įmanomais būdais.
Jaučiu didžiulę pagarbą ir dėkingumą medikams už jų triūsą šios pandemijos metu. Jie dirba visų mūsų labui, ir jei aš galiu nors kiek jiems padėti – mano laikas įprasmintas.
Esu dėkinga savo mamai, kuri mane užaugino ir įskiepijo žmogiškas vertybes. Ji visada mane mokė ir pati vadovaujasi šiuo principu, kad jei žmonės prašo – reikia padėti.
– Esate trečio kurso slaugos studentė. Kokios studijų metu įgytos žinios, įgūdžiai labiausiai pasitarnauja jau pirmosiomis savanorystės dienomis?
– Studijų metu atlikau praktikas įvairiose Klaipėdos ligoninėse. Tad teorinės ir praktinės žinios puikiai pasitarnauja savanorystės metu. Tikiu, kad galiu visavertiškai padėti ir asistuoti ligoninės darbuotojams. Tad šiuo metu savanoriauju KUL Infekciniame skyriuje.
– Pasidalinkite pirmųjų dienų KUL savanorystės įspūdžiais, iššūkiais ir realybe?
– Ligoninėje taip, kaip ir visuomenėje, juntamas nerimas. Niekas nežinome, kaip ši pandemija plėsis. Dirbame pačiame židinyje ir nežinome, ką iš mūsų tai palies asmeniškai.
Visi ligoninės darbuotojai – pagarbos nusipelnę specialistai. Tokio atsidavimo darbui, žmonėms ir savo šaliai nebuvau mačiusi.
Šie žmones yra mūsų šalies pasididžiavimas ir didvyriai. Jie, neskaičiuodami darbo valandų ir savo jėgų dirba, galvoja, analizuoja užsienio šalių praktiką, ieško naujų idėjų, maksimalaus resursų išnaudojimo šio viruso tramdymui. Dirbame su meile ir didžiule užuojauta, rūpindamiesi žmonėmis, paveiktais viruso.
Ši patirtis man davė ne tik medicininių žinių, bet ir gyvenimiškų pamokų. Darkart įsitikinau, kad žmonėms reikia žmonių. O šiais, visuotinio individualizmo laikais, kai kiekvienas galvoja tik apie save, tai – gera pamoka.
