Pasak gydytojo Z.Levicko, dar jį mokę profesoriai sakė, kad, vos žmogui įžengus pro kraujo centro duris, profesionalūs medikai turėtų akies mirksniu įvertinti jo būklę. Tarkime, jei žmogus sloguoja (taigi jo organizme vyksta uždegiminiai procesai), medikai mandagiai parodo duris ir paprašo ateiti po savaitės ar kelių. Tokiu būdu apsaugomi ne tik tie pacientai, kurie laukia kraujo, bet ir pats donoras, nes sirguliuojančiam žmogui aukoti savo kraują nėra sveika.
Vos žmogui įžengus pro kraujo centro duris, profesionalūs medikai turėtų akies mirksniu įvertinti jo būklę.
„Mes pirmiausiai galvojame apie donoro sveikatą“, – aiškina Z.Levickas daug kam netikėtą tokį medikų elgesį, kai kraujo tikrai nesistengiama paimti bet kokia kaina.
Kita svari priežastis, dėl kurios dalis norinčių netampa donorais, – jų seksualinė orientacija. Gydytojo teigimu, rizikos grupėms (užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis) priklausantys žmonės (seksualinės mažumos, seksualines paslaugas teikiantys asmenys ir pan.) visiems laikams išbraukiami iš galimų donorų sąrašų, siekiant sumažinti pavojų perpilant kraują užkrėsti pacientus ŽIV ir kitomis ligomis.
Nors kruopščiai tiriamas visų donoų kraujas, ŽIV rizikos vengiama dėl to, kad egzistuoja užsikrėtimo AIDS „lango periodas“ – laikotarpis, kai kraujo tyrimų metu neįmanoma aptikti antikūnių.
Daugiau įdomybių apie kraujo donorystę - šiame filmuotame reportaže:
