Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 10d. 21:01

Psichologė – apie atviras iki skausmo išpažintis, kuriomis dalijasi pastoti bandančios moterys

Gimdyvė
123RF.com nuotr. / Gimdyvė

Santaros Vaisingumo centro psichologė Evelina Sabaitytė, dar studijuodama Lietuvos sveikatos mokslų universitete, susidomėjo nevaisingumo tema – savo tiriamiesiems darbams kalbindama vaikų susilaukti negalinčias poras, specialistė išklausė ne vieną iki skausmo atvirą išpažintį. Visa tai jai padėjo išsiugdyti nestandartinį požiūrį į nevaisingumą, kurį ji stengiasi perteikti savo pacientėms.

Norėčiau pradėti nuo toliau. Ar mūsų visuomenėje vis dar yra stigma, kad neturėti vaikų nėra normalu?

– Paanalizavus visuomenės nuostatas, galima pastebėti, kad vis dar egzistuoja tam tikri įsitikinimai, susiję su žmonių pasirinkimu turėti ar neturėti vaikų.

Neretai galime išgirsti, kad yra padorus ir nepadorus amžius turėti ar neturėti vaikų, tinkamas ar netinkamas laikas ar netgi vaikų skaičius. Akivaizdu, kad visuomenė, iš tiesų galbūt net nesąmoningai, bando kontroliuoti mūsų gyvenimus.

Viena mano kalbinta moteris labai gerai apibendrino tokią situaciją sakydama: „Kai susipažinome su dabartiniu mano vyru, visi klausinėjo, kada vestuvės. Kai susituokėme, visi pradėjo klausinėti, kada vaikai. Kurį laiką, turėdami savo gyvenimo, karjeros ir finansų planą, nekreipėme dėmesio į tuos klausimus. Jie netgi atrodė šmaikštūs.

Galiausiai trūko kantrybė ir pati paklausiau: „O kai aš pastosiu, ko tada klausite – gal kada numirsiu?“

Kai susidūrėme su nesėkmėmis bandant pastoti, jau taip nebeatrodė. Pradėjau ieškoti būdų apginti save. Iš pradžių atsikalbinėjau įvairiomis frazėmis „kai Dievas duos“ arba „laukiame“, kol galiausiai trūko kantrybė ir, pakartojusi visus ankstesnius klausimus, pati paklausiau: „O kai aš pastosiu, ko tada klausite – gal kada numirsiu?!“

Manau, kad visuomenė turi suprasti, jog susituokę žmonės tikrai tarpusavyje aptarė vaikų klausimą, ir jie arba šiuo metu nenori turėti vaikų, arba negali. Tačiau tai jų asmeninis, o ne aplinkinių reikalas.

Mano manymu, noras ar nenoras turėti vaikų yra labai individualus dalykas, paremtas kiekvieno mūsų patirtimi. Visada yra dvi pusės. Viena vertus, egzistuoja fiziologinis instinktas pratęsti giminę, kita vertus, sąmoningas žmonių pasirinkimas, įvertinus savo fizines, emocines ir finansines galimybes.

Mūsų gyvenimuose visuomet yra daugiau nei viena kryptis. Netgi tas poras, kurios pasiryžta eiti nevaisingumo gydymo keliu, labai tikslingai siekti nėštumo, skatinu situaciją pamatyti, kiek įmanoma, plačiau ir apsvarstyti visus galimus sprendimus, kad noras pastoti netaptų fanatizmu pasiekti tikslą bet kokiomis priemonėmis.

Asmeninio albumo nuotr./Evelina Sabaitytė
Asmeninio albumo nuotr./Evelina Sabaitytė

O jeigu moteris iš tiesų nenori turėti vaikų – ar tai normalu?

– Aš manau, kad žmogus sutvertas nuostabiai – jis niekada sau nelinki bloga. Vadinasi, pozicija neturėti vaikų taip pat yra kažkuo pagrįsta.

Mes visuomenei teisintis neprivalome, bet sau atsakyti į klausimą, kodėl aš nenoriu turėti vaikų, reikia. Būkite su savimi, kiek įmanoma, atviresni, nes jūs esate vienintelis žmogus, su kuriuo tikrai visą gyvenimą kelsitės ir gulsite.

Jeigu žmogus tikrai gerai jaučiasi pasirinkęs neturėti vaikų, jeigu jis pagalvojo, kad ir po dešimties metų jausis lygiai taip pat gerai, jeigu jis nuoširdžiai sau prisipažino, kad negalėtų rūpintis vaiku, nes jam gyvenime rūpi visai kiti dalykai, ir niekada nejaus kaltės dėl šio sprendimo, kam tai trukdo? Kiekvienas gyvename taip, kaip mums atrodo teisingiausia, mes nė vienas sau nelinkime kančios.

Kita vertus, susiduriu ir su tokiomis situacijomis, kai moteris garsiai deklaruoja, kad nenori turėti vaikų, tačiau terapijos metu analizuodamos tokio nenoro priežastis atrandame stiprių kompleksų, baimių ar trauminių patirčių, kurias išsprendus pasirinkimai kartais keičiasi.

Todėl jei klausimas „kodėl neturi ar nenori turėti vaikų?“ sukelia neigiamų jausmų, vis tik pravartu savęs paklausti, kodėl kyla šie jausmai, nes kai mūsų klausia apie dalykus, kurie yra nesvarbūs, paprastai tik nusijuokiame, ir stipri emocinė reakcija nekyla.

Ką jums pasakoja moterys, norinčios, bet negalinčios pastoti?

– Susidūrusios su sunkumais, kurie susiję su bandymais pastoti, dauguma moterų dalijasi patiriamu emociniu chaosu, užstrigimo laike jausmu, naujos gyvenimo prasmės paieškomis, pasikeitusiais santykiais ne tik su savimi, bet ir su kitais, taip pat išryškėjusiais naujais tiek fiziniais, tiek emociniais poreikiais.

Nors žiūrint iš šalies atrodytų keista, tačiau pastebiu, kad dauguma moterų vienaip ar kitaip pajaučia kaltę bei gėdą, aplanko mintys, kad esu kažkokia kitokia, defektuota, nevisavertė, neverta turėti vaikų. Tokiais atvejais stengiuosi praplėsti moteriškumo sąvoką – kalbamės apie tai, kas yra nėštumas: ar jis tiesiogiai atspindi moteriškumą?

Kai savo tyrimo metu konkrečiai paklausiau, ką reiškia būti moterimi, kuri negali pastoti ir susilaukti vaikų, susimąstyti privertė atsakymas: „Esu tokia pati, kaip visos moterys, tik dabar turiu sunkumų. Ir kol visuomenė į mane nerodo pirštu, kad aš neturiu vaikų, tol blogai nesijaučiu.“

Taigi akivaizdu, kad labai dažnai kaltę ir gėdą žmogus savyje užaugina ne pats – ji nulemta visuomeninio spaudimo, visuomenės reikalavimo atitikti tam tikrą sugalvotą formatą.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vilniuje veiklą pradėjo pirmasis Lietuvoje licencijuotas lytinių ląstelių bankas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vilniuje veiklą pradėjo pirmasis Lietuvoje licencijuotas lytinių ląstelių bankas

Žinoma, negalėjimas pastoti tada, kai jau suplanuota, iš esmės pakeičia gyvenimą, sutelkia visą dėmesį į vaisingų dienų skaičiavimą, sveiką gyvenimo būdą bei papildomus apsauginius veiksnius, kurie būtini nėštumo siekimui. Daug kas pradeda suktis apie moters ciklą. Gyvenama nuo ovuliacijos iki ovuliacijos, nuo pirmos mėnesinių dienos iki pirmos mėnesinių dienos, nuo vieno nusivylimo iki kito nusivylimo.

Kartais iš moterų girdžiu palyginimą, kad kelionė per nevaisingumą panaši į kelionę amerikietiškais kalneliais. Atėjęs naujas ciklas suteikia naujų vilčių, priartėjus ovuliacijos dienai – laikas „dirbti“, o jai praėjus imi save tyrinėti tarsi per didinamąjį stiklą, ieškodama nėštumo simptomų. Prasidėjus mėnesinėms – duobė.

Ir taip nejučiomis pakliūvame į spąstus. Gyvenimas tampa taip griežtai surikiuotas, kad prarandama galimybė juo mėgautis ir džiaugtis.

Tyrėjai nesėkmes bandant susilaukti vaikelio lygina su artimo žmogaus netektimi.

Viena moteris yra pasidalijusi, kad gyvenimas su nevaisingumu jai sukėlė tokią asociaciją (kalba netaisyta): tai „lyg visą laiką vaikščiot su kažkokiu spygliu viduj ir niekaip jo neitų ištraukt. Nuo tam tikrų judesių ar prisilietimų tiesiog dar labiau skauda. Norėtųsi parodyt, į kokią beviltišką kartais padėtį atsiduri, nori to ar nenori. Koks viduj toks tuščias pasidarai. Tas skausmas toks, kuris varo į neviltį. Visiškai kitokius jausmus viduj pažadina. Turbūt viena iš stipriausių emociškai patirčių, kokios tik iki šiol galėjo būt... Viskas nublanksta prieš šitą dabar“.

Tu net nebegali džiaugtis vaikelį pagimdžiusios draugės laime, ir dėl to jautiesi dar blogiau, nes manai, kad esi bejausmė ir pikta. Moterims negalėjimas pastoti kartais sukelia tokį visaapimantį skausmą, per kurį nebesimato jokių galimybių ir išeičių. Tai užburtas ratas.

Kai kurie tyrėjai nesėkmes bandant susilaukti vaikelio lygina su artimo žmogaus netektimi. Tačiau kai mes netenkame artimo žmogaus, turime ritualą, padedantį „išgedėti“, išlieti savo liūdesį.

Nevaisingumo atveju netektį patiriame kiekvieną mielą mėnesį. Mes tarsi laidojame savo svajonę, savo troškimą. Kaip sakė viena moteris, apima toks beviltiškumas, nes tu negali nieko kontroliuoti, nuo tavęs niekas nepriklauso: „Tas psichologiškai ir yra labai sunku. Ta nežinomybė.“

Vida Press nuotr./Nėštumo testas
Vida Press nuotr./Nėštumo testas

Nevaisingumas sukuria įstrigimo laike jausmą. Kiekvieną mėnesį viskas sukasi apie tą patį, ir dažnai tai būna ne mėnesių, o metų reikalai. Gyvenime viskas pradedama riboti: „aš nekeliausiu, nes gal pastojau, dar kas nors man nutiks“, „mes nepirksime to brangaus daikto, nes jeigu pastojau, reikia taupyti kūdikiui“, „aš nekeisiu darbo, nes jeigu pastojau, tai nepatogu“.

Nors gerai žinome situacijų, kai moterys pastoja jau pirmųjų lytinių santykių metu, tačiau man labai įstrigo faktas, kad statistiškai vidutinė tikimybė pastoti natūraliame cikle moterims svyruoja nuo 20–25 proc. tarp jauno (20–30 metų) amžiaus moterų ir iki 10 proc. tarp vyresnių (per 35 metų) moterų. O tai reiškia, kad viskas nėra taip paprasta, kaip atrodė mokykloje, kur tikriausiai ne vienam iš mūsų atrodė, kad kone vos pauosčius vyriškas trumpikes yra pastojama. Deja, kartais viskas kur kas sudėtingiau.

Visada žmonėms sakau – mokslas jau gali labai daug, bet visada lieka dalis, kurios negalime kontroliuoti. Jeigu viskas būtų taip, kaip parašyta vadovėliuose, turėtume šimtaprocentį pagalbinio apvaisinimo procedūrų sėkmingumą. Deja, taip nėra, vadinasi yra veiksnių, kurių vis dar nežinome arba nesugebame kontroliuoti.

Todėl labai norisi atsakomybę ir kaltę, kurią moterys yra linkusios priskirti sau, padalinti visiems – tiek gydytojams, tiek abiem partneriams, tiek gamtai, kad tai nebūtų taip emociškai sunku ir skausminga.

Ir kokia išeitis – kaip ištrūkti iš šio užburto rato?

– Dažnai, susidūrusios su sunkumais susilaukti kūdikio, moterys tampa apsėstos minties, kad yra nevaisingos ir negali pastoti, bet tai ne visada yra tiesa. Todėl man labai džiugu, kad atsidūriau komandoje, kuri drąsina moteris ir sako – kol jūs turite mėnesines, kol nėra įvykusi menopauzė, tol esate vaisinga moteris, tiesiog turinti sunkumų, kuriuos greičiausiai galima išspręsti mediciniškai.

Aš asmeniškai stengiuosi padėti moteriai atsipalaiduoti, kad ji vėl pajustų ir kitas gyvenimo sritis, kad ji suprastų, jog nėra ta, kuri turi kažkieno sugalvotą pareigą gimdyti vaikus. Ji yra puiki žmona, draugė, sesuo, duktė, specialistė, galbūt viršininkė. Gyvenimas yra gerokai platesnis. Taip, vaikutis, kurio ji šiuo metu taip stipriai laukia, yra centrinė ašis, kurios negalima ignoruoti, bet tai nėra visas gyvenimas.

Pagalbinio apvaisinimo procedūros nėra SPA ritualai, jos reikalauja nemenko emocinio ir fizinio pasiruošimo.

Kartą terapijos metu diskutuodamos su moterimi apie jos emocijas, kurios buvo tokios sudėtingos, tiek ją apribojusios, kad ji neleido sau patirti jokių gyvenimo džiaugsmų, atradome palyginimą su medžiu. Nė vienas medis nežydėjęs negali užmegzti vaisių. Taip ir moteris –pirmiausiai turėtų pražysti. Ir to užteko. Ši moteris pradėjo žydėti ir galiausiai pastojo.

Be abejo, buvo ir gydytojų įsikišimas, bet šiuo pavyzdžiui noriu pasakyti, jog kartais medicinos nepakanka, kai mūsų kūnas nėra pajėgus priimti nėštumo, kai yra per daug įsitempęs nuo streso.

Pagalbinio apvaisinimo procedūros nėra SPA ritualai, jos reikalauja nemenko emocinio ir fizinio pasiruošimo, todėl būtent pražydimas, pasitikėjimas savimi leidžia kūnui atsipalaiduoti ir gali suteikti vidinio pasitikėjimo bei stiprybės. Todėl kuo toliau, tuo labiau su gydytojais ieškome sąlyčio taškų, nes ir jie pastebi, kad emociškai stabilesnis, ramesnis žmogus yra atidesnis gydymo rekomendacijoms, ramiau į viską reaguoja ir sėkmingiau priima gydymą.

123RF.com nuotr./Vienišas vyras.
123RF.com nuotr./Vienišas vyras.

Yra mokslinių tyrimų, teigiančių, kad vaisingumo sutrikimų gydymo metu psichologo konsultuotos poros pasižymi ne tik aukštesniais pastojimo rodikliais, bet ir didesne sėkmingo nėštumo tikimybe.

Daug kalbėjome apie moteris, o kaip šiame procese jaučiasi vyrai?

– Nepasakyčiau, kad jie jaučiasi labai kitaip nei moterys. Tiesiog vyrams būdingos kitokios emocijų išraiškos ir įveikos strategijos. Be abejo, juos veikia stigma, kad vyrai neverkia, kad jie turi būti stiprūs. Kita vertus, moteriai emocinis prisirišimas prie kūdikio, kad ir dar negimusio, yra prigimtinis.

Vyrai dėl savo smegenų ir asmenybės struktūros ne visada turi gebėjimą prisirišti prie to, ko nėra net matę. Yra teorijų, teigiančių, kad jų ryšys su kūdikiu, kurio siekia šeima, pasireiškia per norą moterį padaryti laimingą. Jie beprotiškai kenčia, kai jų moteris kenčia.

Tyrimai rodo, kad vyrai labai sudėtingai išgyvena moters persileidimą, nes jie mato jos skausmą ir jaučia kaltę, visų pirma, dėl to, kad negali niekaip padėti, visų antra – kad dalis to skausmo buvo jų sukurta.

Vyrai dėl savo smegenų ir asmenybės struktūros ne visada turi gebėjimą prisirišti prie to, ko nėra net matę.

Vyrai, kuriuos man pavyko pakalbinti, nevaisingumo problemą įvardino kaip neapčiuopiamą ir dalijosi, kad jiems sunku būti neapibrėžtumo situacijoje. Iš pradžių, aišku, jie taip pat reaguoja labai emociškai, bet vėliau įsijungia loginis mąstymas. Kaip vienas iš vyrų man sakė: „Nematau prasmės rautis plaukus.“

Vyrai yra linkę duoti sau laiko su tuo susigyventi ir suprasti, ką šioje situacijoje jie gali padaryti ir kontroliuoti. Jie taip pat pastebi pasikeitusius santykius su aplinkiniais, pirmiausia išskirdami santykį su gydytojais bei poromis, kurioms pasiseka susilaukti vaikelio.

Kokias matote sistemines problemas šioje srityje?

– Manau, visų pirma turime džiaugtis, kad pagaliau buvo priimtas įstatymas, reguliuojantis pagalbinio apvaisinimo tvarką, ir daliai porų jau pavyksta gauti kompensaciją už paslaugas, bet įstatymas yra ribotas. Nesu tikra, ar verta apie šiuos ribotumus išsiplėsti, nes nuolat ir daug apie juos kalba tiek gydytojai, tiek teisininkai, tiek patys pacientai.

Tačiau savo ruožtu norėčiau paliesti kitą, iki šiol menkai diskutuotą įstatymo ribotumą, – kompleksinio požiūrio į nevaisingumo gydymą trūkumą, iš kurio iškyla emocinės paramos ir psichologinės pagalbos prieinamumo problema.

Visame pasaulyje kalbama apie tai, kad į žmogaus sveikatą žiūrime kompleksiškai, remdamiesi biopsichosocialiniu požiūriu, o mūsų valstybė šiuo įstatymu pasirenka žiūrėti tik per biologinę prizmę. Taip, neretai reprodukcinės sveikatos būklė yra susijusi su fiziologiniais veiksniai, tačiau pats nevaisingumas ir jo gydymas paveikia socialinį ir emocinį gyvenimą, todėl šiuo atveju negalima į žmogų žiūrėti tik kaip į organų sistemą.

Šios sisteminės spragos apriboja psichologinės pagalbos teikimo galimybes įvairiose vaisingumo sutrikimo gydymo įstaigose, nes tokiai pagalbai tiesiog nėra numatyto PSDF finansavimo. Santaros Vaisingumo centras, ko gera, vienas pirmųjų pagalbinio apvaisinimo paslaugas teikiančių centrų, kuris siūlo pacientams specializuotą psichologinę pagalbą. Be abejo, galima rasti specialistų, privačiai dirbančių šioje srityje, tačiau šeima, ruošdamasi pagalbiniam apvaisinimui, finansiškai ir taip labai daug atsisako, kad suteiktų sau galimybę turėti vaikų.

Nėra taisyklų, nėra panacėjos, nėra tabletės nuo nevaisingumo ar jo keliamų sunkių išgyvenimų, bet jumyse yra visi atsakymai.

Susidūrusios su nevaisingumu poros ima vengti socialinio gyvenimo, kad apsaugotų save. Tai reiškia, kad jos atsiriboja ir nuo potencialių emocinės paramos teikėjų, kuriais gali tapti artimieji ar draugai, todėl skaudulys lieka poroje. Viena vertus, tai juos suartina, ir daug porų kalba apie tai. Kita vertus, kyla rizika anksčiau ar vėliau porai išgyventi santykių krizę.

To paties tyrimo metu pastebėjau, kad sunkiausiai emociškai tvarkosi poros, kurios dar nesikreipė į specialistus ir nėra turėjusios gydymo, galimai dėl to, kad jų situacija labiausiai neapibrėžta. Aukščiausia psichologine gerove pasižymėjo moterys, kurios lankosi pas pirmą gydytoją. Akivaizdu, kad pradėtas gydymas pats savaime atneša palengvėjimą, situacija tampa aiškesnė ir labiau apibrėžta. Pagalbinio apvaisinimo procedūros labai padidina tikimybę pastoti, bet nesėkmė irgi yra galima.

Fotolia nuotr./Būsima mama, žiūrinti į ultragarso nuotrauką
Fotolia nuotr./Būsima mama, žiūrinti į ultragarso nuotrauką

Dauguma viliamės, kad pasiseks iš pirmo karto, bet jeigu ne – emocinis atkrytis gali būti labai skaudus. Todėl visada kviečiu poras patyrinėti, kokie yra jų lūkesčiai ir kad žemė neišslystų iš po kojų, skatinu pasvarstyti – kas bus, jeigu nepavyks, kaip aš sau padėsiu išgyventi šį etapą.

Kai savo tyrimo metu moterų klausiau, ar susidūrus su nevaisingumu jos jautė emocinės paramos ir psichologinės pagalbos poreikį, per 70 proc. moterų atsakė teigiamai, bet tik 24 proc. jos ieškojo. Ir jei būtų galimybė gauti tokią pagalbą nemokamai, tik 2 proc. ja tikrai nesinaudotų, 22 proc. nėra tikros ir 76 proc. tikrai ja pasinaudotų.

Ką žmonės renkasi kaip atsarginį kelią?

– Pasirinkimai būna labai įvairūs – pradedant diskusija apie donorines lytines ląsteles ar embrionų banką, baigiant sprendimu gyventi be vaikų arba įsivaikinti. Kai kurios moterys pripažįsta, kad pasąmonėje kirba mintis, jog jeigu įsivaikins, netrukus ir pačios pastos, nes tokių istorijų tikrai yra daug. Tokiais atvejais moterų klausiu – kas joms svarbu: pastoti ir pagimdyti ar kažkuo rūpintis?

Pažįstu porų, kurios supranta, kad šiuo metu negalėtų globoti mažo vaikučio, bet visa širdimi trokšta kuo nors rūpintis, todėl nusprendžia savanoriauti vaikų globos namuose, dienos centruose ar globoti vyresnius vaikus. Taigi sprendimų gali būti pačių įvairiausių, jie visi priimtini tam tikru gyvenimo etapu, tik svarbu išgirsti, ko šiuo metu labiausiai reikia ir ką šiuo metu tikrai galiu padaryti.

Visada sakau – nėra taisyklų, nėra panacėjos, nėra tabletės nuo nevaisingumo ar jo keliamų sunkių išgyvenimų, bet jumyse yra visi atsakymai. Akimirkai sustokite, atsiribokite nuo visų socialinių normų, visuomenės spaudimo bei lūkesčių ir nuoširdžiai savęs paklauskite – ko man dabar reikia, ko man dabar labiausiai reikia. Ir duokite sau tai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

49:40
01:06
01:03

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką