Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Senjorų dienos centras – kaip suaugusiųjų vaikų darželis, į kurį atveda vienišumas

„Visi mano jau mirę. Vyras – maždaug prieš penkiolika metų. Seserį irgi palaidojau. Esu viena, jokių artimų giminių neturiu“, – kalba kaunietė Danutė. Jai – 86 metai. Kauno socialinių paslaugų centro vadovė Diana Šatienė ir jos pavaduotoja Roberta Motiečienė sako, kad tokių, kurie į senjorų dienos centrą ateina genami vienatvės – daug. Čia būna visko: nuo meilės istorijų iki netekčių. Tačiau bene pagrindinė šio centro, kartais pavadinamo senjorų vaikų darželiu, paskirtis ir tikslas – spręsti žmonių vienišumo problemą.
Dainavos dienos globos centre
Dainavos dienos globos centre / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Kas rytą prie Kauno socialinių paslaugų centro Partizanų gatvėje sustoja autobusiukas.

Iš įvairių Kauno rajonų per kelis kartus vairuotojas Ramūnas, keleivių jaukiau vadinamas Ramūnėliu, čia atveža senjorų dienos centro lankytojus. Vakare išvežioja juos po namus. Kartais tėvus čia atveža vaikai, tačiau dažnas jų, esančių greta, neturi. Išvažinėję po užsienius.

Senjorų vaikų darželis. Taip ne kartą yra pavadinta ši įstaiga. „Gal dėl to, kad yra galimybė atvažiuoti iš ryto ir penktą valandą išvažiuoti? Kaip tėvai palieka savo vaikus priežiūrai, čia žmonės palieka savo tėvus, taip pat priežiūrai“, – svarstė įstaigos administracijos atstovės.

Meilė

„Yra dalis lankytojų, kurie ateina patys, bet labai nemažai mes atsivežam, nes kitaip negebėtų. O kartą buvo viena moteris, kuri į dienos centrą atvažiuodavo savo automobiliu“, – sakė Kauno socialinių paslaugų centro direktorė D.Šatienė.

Tiesa, moteris, kuri atvažiuodavo automobiliu, centro jau nebelanko. Čia ji susipažino taip pat su centro lankytoju ir susituokė.

Senjorų vaikų darželis. Taip ne kartą yra pavadinta ši įstaiga.

„Santuokos ceremonijoje dalyvavo ir mūsų socialinė darbuotoja. Jie abu – vyresni nei 70 metų, abu – našliai“, – sakė įstaigos vadovė.

Kai atrado vienas kitą, pora centre lankytis nustojo. Ir tai – tik dar vienas įrodymas, kad žmones čia atveda ne senatvė, o vienatvė. Nes žmogui reikia žmonių.

Radžis ir kiti

„Pakvieskit mums Radžį“, – tokio pageidavimo sulaukė centro administracija, kai šią vasarą buvo planuojama dienos centro penkerių metų gyvavimo šventė.

Ir Radžis buvo. „Mūsų darbuotojos pasistengė“, – juokėsi R.Motiečienė. Kaip ir dėl Egidijaus Sipavičiaus ar mago Manto Wizard.

Visus juos į dienos centrą pavyko pasikviesti nemokamai: atlikėjai dirbo be atlygio.

Tačiau tiesa yra tokia – norinčių padėti vaikams yra daugiau nei senjorams. Pagalbos, paramos jiems rasti sunkiau.

„Ir tada pagalvoji: Dieve, Dieve, juk ratas apsisuks“, – tarsteli D.Šatienė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./D.Šatienė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./D.Šatienė

Vienatvė

Sunku pasakyti, kas yra sunkiau: liga ar vienatvė. Matyt, kiekvienu atveju priklauso nuo konkretaus žmogaus ir jo istorijos.

Ligas gydo medikai, joms yra vaistų, o vienatvę išgydyti sunkiau. Jos neišoperuos joks chirurgas, jai nepastatys lašinės, nesuleis nuskausminamųjų.

„Tokių įstaigų poreikis yra visą laiką. Net ir politiniu lygmeniu kalbama, kad toks dienos centras turėtų būti kiekvienoje seniūnijoje.

Kalbant apie mus, dienos centras nebuvo pirminė idėja. Socialinių paslaugų centrui apskritai reikėjo patalpų. Ir savivaldybė pasiūlė. Čia yra buvusi butų ūkio tarnyba, stovėjo apleistas pastatas.

Ligas gydo medikai, joms yra vaistų, o vienatvę išgydyti sunkiau. Jos neišoperuos joks chirurgas, jai nesuleis nuskausminamųjų.

Gavome finansavimą, o teikiant paraišką vienas iš reikalavimų buvo teikti naują paslaugą. Mes tiesiog pagalvojome, kad Dainava yra didžiausias Kauno mieste miegamasis mikrorajonas ir čia reikėtų tokio dienos centro. Tai pasiteisino“, – pasakojo įstaigos vadovė.

Dabar kelią į centrą randa senjorai, kurie gyvena ir kituose mikrorajonuose.

Šaškės, masažai, ekskursijos

Pagrindinė dienos centro veikla – užimtumas. Čia vyksta šaškių turnyrai, nestinga stalo žaidimų, vyksta piešimo užsiėmimai, taip pat teikiamos masažo paslaugos, o senjorai vyksta į ekskursijas.

„Kalbant apie vienišumą, tokių žmonių daugėja, visuomenė sensta, o vaikai, anūkai išsibarstę po pasaulį, išvažinėję. Ir jie čia, kaip patys sako, atsigauna, gali pabendrauti.

Dar senjorai mums teikia pasiūlymus, kaip reikia tobulinti šią įstaigą“, – teigė Kauno miesto socialinių paslaugų centro administracijos atstovės.

„Tyrimai yra padaryti, kad kuo daugiau esi užimtas, aktyvus socialiniame gyvenime, tuo tavo gyvenimo trukmė ilgėja.

Svarstau pati sau: įtraukdami juos į veiklas, praskaidrindami kasdienybę mes prisidedame prie jų gyvenimo trukmės ilgėjimo, prie pilnatvės jausmo, užimtumo. Kad tas žmogus nebūtų vienišas ir pro langą nestebėtų, kas ten vyksta jo kieme.

Čia kartais net nėra kada galvoti apie sveikatą ar kad tau skauda sąnarį. Čia galvoja, ką šiandien veiksim, kuo puošimės, kokia bus paskaita. Nėra kada galvoti apie fizinius sveikatos pablogėjimus, nors jų, žinoma, yra“, – kalbėjo D.Šatienė.

Mirtis

O kartais čia ateina mirtis. Galbūt net dažniau, nei ateina į atskirą daugiabutį. Nes čia vyresnių žmonių yra daugiau.

Kiekvieną mirtį dienos centro lankytojai išlydi. Štai praėjusią savaitę į paskutinę kelionę palydėta centro lankytoja, kurią visi labai mylėjo.

Apie mirtį dienos centro lankytojams praneša psichologė. Tada visi kartu mintimis palydi išėjusį žmogų.

Apie mirtį dienos centro lankytojams praneša psichologė.

O kartais pareiškia norą nuvažiuoti į laidotuves. Ir važiuoja.

Būna, kada žmogus jau guli slaugos ligoninėje ir silpsta. Tada mirtis nebūna tokia staigi. Tačiau nutinka ir kitaip. Pavyzdžiui, iš vakaro čia laiką leidęs žmogus kitą rytą tiesiog neateina.

Adelė

Adelė yra Jadvygos, kurios gyvybė užgeso prieš kelias savaites, anūkė. Tiesą sakant, jos pasidalyta istorija ir atvedė mus į šią Kaune įsikūrusią įstaigą.

„Tokių panašių organizacijų yra visoje Lietuvoje – jos kartais vadinamos paskutiniaisiais universitetais, matyt, turi ir kitų pavadinimų, o mano močiutė tą centrą šmaikščiai vadindavo tiesiog darželiu.

Pirmą kartą nuvažiuoti į dienos globos centrą ji bijojo – manė, kad bus daug invalidumą turinčių žmonių, galbūt ne visai adekvačių, tokių, su kuriais nebus apie ką pakalbėti.

Vis dėlto po pirmos dienos ji grįžo laiminga, nes teko sumesti šaškėmis, o ir laimėti prieš porą senučiukų nepavyko, nors įgūdžių jai tikrai netrūko. Netrukus jai buvo pasiūlyta ir piešti, vėliau močiutė pristatė savo piešinius parodoje. Dienos globos centre vykdavo koncertai, buvo vedamos mankštos, psichologijos paskaitos, net protmūšiai!

Močiutė varžėsi bendrauti su jaunais, esą jiems neįdomu senolių bėdos, tačiau dienos globos centre susirado labai artimų draugų, o tai labai svarbu, nes savo artimiausius bičiulius, tarp jų – ir savo vyrą, ji jau buvo išlydėjus Anapilin.

Kartkartėmis mes su ja susitikdavome prie pietų stalo – čia ji pasakodavo, koks gyvenimas verda vadinamajame darželyje. O čia, pasirodo, ir meilės istorijų netrūksta!

Kaip pasakojo močiutė, du dienos centre susipažinę senjorai nusprendė susituokti. Kita meilės istorija buvo gal ne tokia laiminga, bet mane visada pralinksmindavo – anot močiutės, jau ne pirmą kartą centre besilankanti moteris bando pasipiršti vienam vyrui, bet šis nesutinka, sako, kad yra per senas vestuvėms.

Pati močiutė visada reikšdavo susižavėjimą vyruku, kuriam jau 93-eji, tačiau jo kelnės visada išlygintos. Visada! Minėjo ir tai, kad visos moterėlės juo yra susižavėjusios – senukas yra vienas geidžiamiausių centro lankytojų.

Dar praeitą savaitę, kai lankiau močiutę ligoninėje, ji sakė, kad labai pasiilgo savo darželio. Pasiilgo žaisti šaškėmis, bendrauti, piešti. Minėjo, kad ten ji jaučiasi labai mylima“ – taip apie savo močiutę netrukus po jos mirties rašė Adelė.

Ona

Ona dienos centrą lanko jau beveik ketverius metus. Senbuvė. Gyvena Kalniečių mikrorajone, o į centrą ją atveža autobusiukas.

„Esu po aštuonių insultų. Taip, taip, po aštuonių. Gydytojai stebisi. Kokios čia veiklos? Nemoku meluoti, nelabai kas. Kai pradėjau lankyti, daugiau darbuotojų buvo.

Kodėl lankau? Nes aš visiškai viena. Dvylika metų pragulėjau ant patalo. Dukra mano priežiūros atsisakė, kai susirgau. Labai skaudu, aš labai mylėjau šeimą“, – atsidūsta moteris.

Vandutė

Vandutė dienos centrą lanko jau dvejus metus, o pati gyvena Vilijampolėje.

„Aš gyvenu Slabotkėje, – juokėsi. – Atveža mane čia Ramūniukas, mūsų vairuotojas. Džiaugsmo kupinas. Pas mane prie namų ežeras prie durų. Aš negaliu išeiti, bet moka Ramūnas taip privažiuoti“, – savo rūpesčiais ir kasdienybe dalijosi Vandutė.

Vandutei – 87 metai, ji – buvusi lietuvių kalbos mokytoja. Jos vyras seniai miręs. Gyvena su anūke, sako, kad gyvena gerai. Keturi kambariai, parketas.

Į centrą ateina, nes čia didelis užimtumas, paprastai tariant, yra ką veikti. Vandutei labai patinka pokalbiai su psichologe. Ir žaidimai: „Čia labai daug užduočių. Nespėjame, tiek čia žaidimų. Man patinka užimtumas. Ir mankšta dar patinka. Aš nemeluoju, bet kolektyvas tai pasakiškas.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius