Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 15d. 18:57

Su smegenų vėžiu kovojantis 24-erių geradarys Viktoras: „Pasveikęs darysiu šašlykų ir lašinių puotą“

Viktoras Jermolovas Interviu
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Viktoras Jermolovas

„Per prievartą esu verčiamas introvertu“, – atvirauja ant sofos po alinančio gydymo seanso klestelėjęs 24 metų Viktoras Jermolovas. Ne kartą kitus iš bėdos traukęs, „Gerumo kristalu“ apdovanotas pozityvumo užtaisas šiandien priverstas pripažinti, kad pagalbos reikia jam pačiam. Nors aktyvų vaikiną pristabdė smegenų vėžys, tikėjimo bei noro veikti širdyje – ne ką mažiau, nei buvo iki šiol.

„Nežinau, net kaip pradėti sakinį ir kokiu būdu tekste išdėstyti mintis. Gimtadienio sveikinimai pranoko, ko gero, visą mano patirtį ir žmonių palaikymo akciją įvairiose sferose.

Negaliu apsakyti, koks esu dėkingas kiekvienam už materialines dovanas ir sveikinimus, kuriuos skaitau su dideliu malonumu. Jūsų didelė komanda 75 procentais prisidėjo prie visų vaistų bei procedūrų išlaidų. Esu dėkingas ir tiems, kurių net nepažįstu, bet bičiulių paraginti išreiškė palaikymą. Viliuosi, kad kiekvienam iš jūsų grįš šimteriopai, o aš būsiu, kaip visada, 24 valandų pagalbos budėjime. Ir te Viešpats atlygina.

Prisipažinsiu kaip vyras: ne vieną naktį verkiau ir kaltinau save, ir bariau save, ir psichologiškai bandžiau save stiprinti maldomis, pasitikėjimu „kaip nuves, taip bus gerai“. Taip, tai įvyko greitai ir be proto gerai.

Šiuo metu du mėnesius yra paskirtas gydymas bei sužaloto imuniteto atstatymas, pažeistų smegenų audinių gydymas bei įvairios procedūros. Ačiū visiems už palinkėjimus, pastebėjimus, viltingus žodžius. Liko sauja kantrybės, šaukštas ambulatorinio gydymo ir ramių, ypač be streso, akimirkų. Su jumis viskas įmanoma ir dar kartą reiškiu didelį dėkingumą. Apkabinu, bučiuoju, myliu ir niekada nepaleidžiu!“, – tokiu jautriu įrašu asmeninėje feisbuko paskyroje, tik atšventęs 24-ąjį gimtadienį, rugsėjo 8-ąją pasidalijo Kaune gyvenantis įvairių organizacijų savanoris, akcijų sumanytojas, renginių vedėjas bei tiesiog geras žmogus V.Jermolovas.

Gimimo dienos proga jis prašė bičiulių prisidėti, kuo tik gali, prie gydymo išlaidų. Ir, kaip supratote iš vaikino padėkų, jo prašymas buvo išgirstas ne vieno. Prašyti, vis dėlto, kaip įsitikino Viktoras, nėra jau taip lengva. Ypač, kai esi pratęs nuolat padėti kitiems.

„Nuvažiavau į prekybos miestelį kelnių nusipirkti. Apžiūrinėju vienas, o pardavėja sako: „Mes jums padovanosim, nes neseniai gimtadienis buvo.“ Pasirodo, per mano gimtadienį vyko mišios, kuriose aš grojau vargonais, ir ji jose dalyvavo, tad taip ir sužinojo apie gimtadienį“, – vieną rugsėjo popietę, atskubėjęs į susitikimo vietą po jau eilinio tampančio ligos gydymo seanso, istoriją ėmė pasakoti guvumą ir pozityvumą iš paskutinių jėgų bandantis išlaikyti Viktoras.

Matosi, kad jam sunku, matosi, kad viduje vyksta imtynės su nuovargiu, bet šypsena nuo veido nedingsta. Neišnyksta ir tikėjimas žmonėmis, tas iš esybės sklindantis noras jiems padėti, nors pirmiausiai dabar reikėtų gelbėti save.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Viktoras Jermolovas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Viktoras Jermolovas

Už minutėlės Viktoras papildo pasakojimą apie kelnių pirkimą, nors atrodė, kad su šia istorija jau baigta: norėdamas atsidėkoti nepažįstamai pardavėjai už netikėtą dovaną, įsigijo jas ir antras – kad visiems smagiau būtų. Ech, tas Viktoras ir jo nuolatinis mąstymas apie kitus...

Atviram interviu pasiryžusio vaikino pirmiausiai ir pasiteirauju apie tuos malonius netikėtumus, kurie praskaidrina ne itin šviesią pastaruoju metu jo kasdienybę.

– Viktorai, dažnai pasitaiko tokių malonių netikėtumų?

– Pastaruoju metu palaikymo išties sulaukiu. Jo netrūko ir anksčiau, bet asmeniškai niekad nebuvau išbandęs. Palaikymo ieškodavau kažkam, o kai sau... Dovanojo žmonės kuponus, kad nuvažiuočiau kur pailsėti. Vienas įteikė pinigų su sąlyga, kad jie skirti ne gydymui, o rūbams, laikrodžiams. Turėsiu įrodyti, kad tikrai ką sau įsigijau (nusijuokia). Kiti rūpinasi, kad nenuobodžiaučiau.

– Grįžta vis dėlto gėris už jūsų kitiems dovanotą gėrį.

– Taip. Ne visada drąsu feisbuke dalintis tuo, ką išgyveni, prašyti paramos. Kiti kaip į bajerį į tai pažiūrėjo: „O, nusiskutai – dar vienas naujas stilius.“

– Nežeidė tų nesusivokusių, kas vyksta, pažįstamų komentarai apie naują šukuoseną?

– Žmonės tiesiog nesuprato. Mane ne taip lengva įžeisti, tik linksmiau nuo to. Bet kai jie supranta, kas vyksta, susigėsta, rašo vėliau žinutę ir atsiprašo. Nieko, sveikas humoras yra gerai.

Būnant gydymo įstaigoje, visas pasaulis užsidaro. Pačios ilgiausios gyvenimo dienos.

– Tas nuvalkiotas posakis „draugą pažinsi bėdoje“. Ar pavyko atpažinti tikruosius bičiulius?

– Kai kurių šalia neliko, matėsi, kad yra tik draugai dėl naudos. Kai jau reikia ko asmeniškai paprašyti, tarsi to žmogaus nelieka. Parašai žinutę ir... turbūt nemato. Jaučiasi, kad žmogus nenori apsikrauti. Yra pažįstamų, dirbančių onkologinėje sferoje. Prašai jų padėti susigaudyti, bet...

Aš apskritai su ligoninėm nebendrauju, vengiu jų. Gal tai ir fobija, nežinau, turiu vien psichologiškai pasiruošti, kad nuvažiuočiau iki ligoninės, o čia dar onkologija...

Sunkiausia prieš pradedant gydymą ir buvo tai, kad reikės būti ligoninėje. Būnant gydymo įstaigoje, visas pasaulis užsidaro. Nutolsta linksmi, nuotaikingi, veiklūs žmonės. Pačios ilgiausios gyvenimo dienos. Išėjęs iš ligoninės pasijutau, kad naujai į pasaulį duris atvėriau. Beje, niekad negalėdavau nueiti pas sergančius vaikus ir sakyti: „Viskas bus gerai.“

Justo Povilaičio nuotr./Viktoras Jermolovas
Justo Povilaičio nuotr./Viktoras Jermolovas

– O ką pačiam norėtųsi išgirsti, kai susiduriama su tokia diagnoze? "Viskas bus gerai", supratau, nesuveiktų.

– Geriausiai, kai apie tai nekalba, kai apsimeta, kad to net nėra. Žmonėms dažniausiai net nedrąsu apie tokius dalykus kalbėti. Žinoma, draugai pabara, kad viskas išsivystė dėl to, jog savęs netausojau. Yra gal tiesos.

Tokios ligos, išbandymai priverčia susimąstyti, įvertinti, ką darai, kaip darai, su kuo darai. Man išsigrynino tas noras kuo labiau padėti kitiems, tiems, kuriems iš tikrųjų pagalba yra reikalinga. Būna, kad plėšaisi, o tam žmogui nelabai tos pagalbos ir reikia. Pagaliau pamačiau ir save.

– Diagnozė, tikėtina, pristabdė beveik visas veiklas.

– Mano pomėgis vis dėlto yra darbas. Iš jo ne visada uždirbi, bet... Taip, renginių vedėjo veiklą sustabdžiau. Įtariu, kad ji labiausiai paveikė mane, nors verdu ja, man tai labai patinka. Vis dėlto, tai naktinis darbas, daug streso. Dažniausiai, pastebėjau, besirūpindamas jaunaisiais, pats pervargstu. Jauniesiems vestuvės juk yra TOKS dalykas. Jaudiniesi kartu su jais, sieki, kad viskas būtų tobula. Aš – maksimalistas, noriu, kad nebūtų jokių klaidų.

– Kaip reagavo užsakovai, kai atšaukėte rugsėjį suplanuotus renginius?

– Ačiū Dievui, sutartyse yra sąlyga, kad galima ją nutraukti dėl ligos. Suprantama, kad jauniesiems tai – ne itin malonus dalykas, bet nusprendžiau žiūrėti savęs.

Kažkada važiavau po draugės laidotuvių tiesiai į vestuves – buvo labai sunku. Dabar štai, iš ligoninės vykau draugės vestuvių vesti. Buvo lengva, nes draugė, svečiai – paprasti. Vis dėlto nelengva 6 valandas atidirbti. Aš dabar nuvažiuoju į parduotuvę, grįžtu, ir viskas, reikia pasėdėti, pailsėti.

– Kas sunkiausia bandant įveikti smegenų vėžį? Būtent tas sukaustymas, kurį sąlygoja nuovargis?

– Taip, sunkiausia – nuovargis. Imunitetas toks silpnas, kad... Dirbu bažnyčioje, tai padeda, bet jei dirbčiau kokioje parduotuvėje, įmonėje, manau, išgirdęs diagnozę, išeičiau iš darbo. Išeičiau vien dėl psichologinio krūvio.

Asmeninio archyvo nuotr./Viktoras Jermolovas
Asmeninio archyvo nuotr./Viktoras Jermolovas

– Kokie buvo pirmieji pojūčiai, kad kažkas su organizmu vyksta neįprasto?

– Pradėjau jausti jaudulį, kad kažkas negerai. Galvą paskauda, nuovargis kankina. Eini – ir staiga tarsi žaibas galvoje trenkia. Kartą buvau ant laiptų, tai nukritau. Laimei, nieko nesusilaužiau. Nežinau, kiek minučių pragulėjau. Tuomet ir ėmiau įtarti, kad kažkas vyksta, o ir atmintis ėmė dingti.

„Ant durniaus“ pasitikrinau liepos pradžioje, suvokiau, kad kažką ras. Nustatyta šįkart II stadija. Matot, prieš dvejus metus turėjau gerybinį auglį. Tuomet taip pat skaudėjo galvą, pykino, vemdavau. Pašalino tą auglį, rodos, sėkmingai. Nekalbėjo, kad gali atsinaujinti, tad buvau ramus, tik kas pusmetį turėjau važiuoti tirtis. Po to metai buvo, kai nieko nedariau. Šiemet norėjau profilaktiškai pasitikrinti prieš pat karantiną, bet nepavyko dėl COVID-19. O kai jau atsinaujino pojūčiai, paaiškėjo, kad vėžys šįkart – piktas, bet dar gydomas.

– Nesusidūrėte su stereotipu: jaunas vaikinas su skaudančia galva – tikrai jam nieko rimto.

– Gaila, kad kai ateina jaunas žmogus su simptomais, iš pradžių jam išrašomi paprasti vaistai. Savaitė biuletenis, neva gydaisi, praeina. Tas požiūris: jaunas dar esi – tikrai rimtai nesergi. Iki tol, kol visiškai nesuprastėja sveikata, nepradeda „giliau“ tirti. Tuomet gali būti po laiko.

Būna, kad plėšaisi, o tam žmogui nelabai tos pagalbos ir reikia. Pagaliau pamačiau ir save.

– Artimųjų aplinkoje teko anksčiau susidurti su vėžio diagnostika?

– Iki to gerybinio auglio nebuvau rimčiau sirgęs ar kokių traumų turėjęs. Jau kai sumąstė man kažką iš aukščiau parodyti, tai štai, su plaktuku iškart rėžė perspėjimą (nusijuokia). Mano močiutė sirgo vėžiu, ilgai gydėsi, gal kokie genai ir persidavė. Palaidojau ir savo draugę, kuri taip pat sirgo smegenų vėžiu. Nė mėnuo nepraėjo nuo diagnozės iki mirties. Ji man sakė niekada nepasiduoti, kas bebūtų, palinkėjo gražios šeimos, daug sveikatos, pozityvo. Dar prieš mirtį, būdama komos būsenos, ji sugebėjo man tą žinutę perduoti.

Kai pirmą kartą sužinojau, kad man tas pats nustatyta, išsigandau. Pradėjau kaip burtininkas mąstyti, ar aš kažko dėl tos draugės nepadariau, kažkaip nepadėjau jai. Savęs toks kaltinimas. Keistos mintys.

Gerai, kad religingas, daug sau neleidžiu prisigalvoti. Ar Dievas mane baustų? Ne, nemanau. Kartu pagalvojau, kad diagnozė – tai ženklas, jog turiu draugei duotą pažadą tęsėt – niekada nepasiduoti. Čia tik išbandymas, asmeninis iššūkis, kurį reikia įveikti, nes nėra tas vėžys toks piktybinis – pozityviai į viską žiūriu. Privertė liga į save atsigręžti. Tikiu, kad bet kokiu atveju bus viskas gerai. Nežinau, kokiu būdu išgaunu tą pozityvą. Žinau, kad yra prastai, bet tik žinau – šiaip džiaugiuosi ir praktiškai to žinojimo netaikau (šypteli).

– Jums, kaip suprantu, padeda tikėjimas. Ką daryti tam žmogui, kuris netiki Dievą?

– Neįsivaizduoju, kuo gelbstisi netikintis žmogus. Gal draugai padėtų, jei netikėčiau. Žmogus, kai jaučiasi silpnas, silpnesnis už pasaulį, faktas, kad kažkur kreipiasi, pavyzdžiui, eina į bažnyčią. Mano draugai į tai reaguoja gana ramiai. Gal dėl to, kad pats jaučiuosi ramiai. Esu socialinės srities paragavęs, man lengviau tai priimti. Patinka azartas, iššūkiai, savęs tobulinimas – viskas į vieną tokiais atvejais susideda.

– Sunkiausia, kaip minėjote, yra susitaikyti su tuo begaliniu nuovargiu, o jūs esate itin veiklus žmogus. Iki diagnozės Viktoro vidiniai resursai buvo pakrauti 100 proc., kiek šiuo metu „baterija“ yra pasėdusi? Apibūdinkite tą nuovargio lygį.

– Buvo 100 proc., dabar belikę 40 proc. Labai sunku kovoti su savimi viduje. Kovoti ne su mintimis, kaip išgydyti ligą, bet ką veikti.

Silpnas mano kūnas dabar. Jei jausčiausi bent kiek geriau, kažką sugalvočiau ir veikčiau. Žadėjau Mokytojų dienai didelį projektą padaryti, bet, matau, kad nepajėgsiu. Labai gaila ir liūdna, kad aš dabar kaip ir vietoje stoviu. Tai man neįprasta.

Vėžininkų rate aš laikomas laimės vaikiu. Manau, kad man pasisekė. Randu dar, už ko užsikabinti.

– Gal šio iššūkio ir yra tokia prasmė – kad truputį stabtelėtumėte.

– (Nusijuokia). Tą jau supratau. Draugai iš bažnyčios sako, kad tai – akivaizdžiausias ženklas man. Totalus. Bet vis tiek sėdžiu prie kompiuterio ir svarstau: praeis, o kol praeis, ką čia sugalvojus? Kai bus geriau, tą, ką sugalvosiu, reiks daryti. Generuoju mintis „į ateitį“. Neapsikraunu tuo, kad viskas, nebeatsitiesiu. Žinau, kad grįšiu į ritmą, tik gal ne į tokį maksimalų.

– Išgirdęs diagnozę „reikia spėti padaryti“ veiklų sąrašo nesudarinėjote?

– Ne, nesudarinėjau. Iš pradžių man pasakė, kad atsinaujino gerybinis auglys, pažeisti audiniai aptikti, kuriuos reikia išnaikinti vaistais. Kol atvažiavau iki ligoninės, diagnozė pakito iki II stadijos smegenų vėžio. Gydytojas kaip draugui paaiškino, kad smegenų vėžys – pats sudėtingiausias dalykas, nes viskas vystosi labai greitai. Gali nesuspėti...

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Viktorui Jermolovui įteiktas "Gerumo kristalas"
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Viktorui Jermolovui įteiktas "Gerumo kristalas"

Smegenų vėžio mirtingumas – 80 proc., o viskas dar remiasi ir į finansus: daug ką nulemia, kokius vaistus, papildus nusipirksi. Savaitei 100 eurų gydymo išlaidoms gali paruošti. Jei nori geros operacijos, Lietuvoje tu jos negausi. Ligonių kasos apmoka operaciją, bet kelionių išlaidų nedengia. Jei reikėtų gydytis sunkesnį vėžį – Lietuvoje nesigydyčiau, jei koks mano geriausias draugas sirgtų vėžiu ir turėtų pinigų, siūlyčiau kitur vykti. Nenoriu smerkti mūsų medicinos, daro, ką gali, bet yra daug komercinių dalykų. Yra gerų gydytojų ir pas mus, bet jie taip pat pervargsta. Stiprus jų pašaukimas, gal net stipresnis nei kunigo. Prisiliečia dažnai prie mirties.

Dabar ligoninėje turiu apsilankyti dukart per savaitę. Aš mėgstu viską paleisti, nelaikyti. Viduje vyksta psichologinė kova, o jei dar kokia pervargusi gydytoja ateina, draugas kažką lepteli... Po savaitės viskas susigeria, kaip į kempinę, ir tada... Normaliam žmogui tas jausmas, kad reikia poilsio, ištinka gal kas mėnesį, o man dabar kas dvi dienas tai kartojasi. Aišku, mažai dabar ką veikiu, tai nėra kur prisisemti tų neigiamų emocijų. Vos ne introvertas dabar esu.

– Bet juk esate ekstravertas iš prigimties.

– Maksimumas, turbūt. Niekas nepatikėtų, kad aš introvertas. O dabar jaučiu, kad per prievartą juo esu verčiamas būti. Kartais visai gal geras jausmas tokiu būti – tylu, ramu. Daug skaitau, domiuosi ligomis, save motyvuoju tuo, kad kitiems, štai, blogiau, kad man nėra taip blogai, kad turiu daug vilties, o kai kurie turi jos tik truputį. Pavyzdžiui, kitiems reikia itin brangių vaistų. Vėžininkų rate aš laikomas laimės vaikiu. Manau, kad man pasisekė. Randu dar, už ko užsikabinti. Nes kai ateina žmogus ir jam diagnostikai nurodo kone konkrečią dieną, kada...

– Jums konkrečios dienos, abstraktesnės prognozės išgirsti neteko?

– Dienos negirdėjau. Gal ir vengia gydytojai sakyti, priklauso viskas nuo to, kaip tu pasiruoši psichologiškai. Ir savo laidotuvių scenarijaus dar nedėliojau (nusijuokia). Tik draugui vienam, būgnininkui, sarkastiškai esu pasakęs, kad pagrotų per laidotuves būgnais, nereikia ten tų visų „Ave, Marija.“ Atsakė draugas: „Laisvai.“

– Kalbėjote apie finansinį pasiruošimą, kuris daug ką nulemia išgirdus vėžio diagnozę. Savo gimtadienio proga paprašėte jus paremti pinigais, skirtais gydymui. Kaip sureagavo žmonės?

– Labai nustebau. Ankstesnė investicija į žmones, į jų šilumą, matau, atsipirko. Kiek renginių darydavau, kiek kitokios paramos prašydavau, niekas taip aktyviai nereaguodavo, o dabar tiek daug žmonių finansiškai prisidėjo, kai kurių net matęs nesu. Net klasiokų, kurių nemačiau nuo mokyklos laikų, pavardės sąskaitos išraše atsirado. Rėmė žmonės tai euru, tai 100 eurų. Džiugiu, nes kai vieną vakarą atsisėdau savo santaupų peržvelgti, mąsčiau, ką daryt: paskolą imti ar kaip.

Nuėjau tuomet, pasimeldžiau: „Dieve, kaip jau bus, taip bus, tu ką nors padaryk, o aš tau padėsiu ką nors padaryti.“ Ir tuomet šovė mintis feisbuke paskelbti per gimtadienį savo sąskaitą. Nesitikėjau nė vieno cento gauti. Kad ir 5 eurai, maniau, bus papildomi pinigai dar vienos dienos pietums įsigyti.

– Netrūksta to, kas palaikytų fiziškai už rankos, išgyventų viską kartu?

– Yra keletas žmonių, kuriems kažką atviriau pasakau, nesijaučiu vienas. Dėl to pozityvas ir yra didesnis. Gal 10 draugų, žinau, ir naktį viską darytų, kad būtų gerai. Jaučiu tą stiprų kumštį, yra kuo džiaugtis. Gal vis dėlto mano charakteris ir nėra toks bjaurus (šypteli). Tačiau jei ir palaikymo nebūtų to gausaus, žinau, kad pats susitvarkyčiau, nes to noriu.

Tiek daug žmonių finansiškai prisidėjo, kai kurių net matęs nesu.

– Viktorai, jums dažnai klijuoja geradario etiketę. Esate nuo mirties slenksčio išgelbėjęs ne vieną asmenį. Kauno miesto savivaldybė įteikė ir „Gerumo kristalą“. Nekyla minčių, nes man, prisipažinsiu, kilo net pyktis, kodėl geram žmogui, daug ką atidavusiam dėl kitų, atlyginama tokiu sunkiu išbandymu? Kur tas karmos dėsnis?

– Buvo kilęs toks klausimas prieš gimtadienį, kai stojau ilgai maldai. Prieš tai buvau toks piktas, trankiau sienas. Buvau visiškai palūžęs. Eini per kambarį, nerviniesi, rusiški keiksmažodžiai skamba, užsidarai. Nesupratau, kodėl, ką dar turiu padaryt.

Būta ir dienų, kai nekilau iš lovos. Bet tai buvo tik periodas, tuomet išsiklykiau, išsišaukiau, praėjo, atėjo rytas. Supranti, kad yra dėl ko džiaugtis. Visuomet atrasiu kažką gero iš dešimt blogų dalykų. Motyvuoju save.

Gal ir Lietuvos žmonių tokia mada: laikyti pyktį, kažką kaltinti. Gal ir kažką kaltinau, ypač dėl artimų žmonių netekčių, bet man tas jausmas ilgai neužsibuvo. Kiti sako nenorintys kitų apkrauti savo neigiamomis emocijomis. Aš tai savęs nenoriu apkrauti neigiamomis emocijomis (nusijuokia). Kam to reikia? Kam dabar laikyti viduje pyktį? Gal nervai mano auksiniai?

Nežinau, gal atėjus penktadieniui vėl prastai pasijusiu. Jautriai dar su tuo visu gyvenu, kartais pasiginčiju su savimi. Pasiginčiji, užverda emocijos, išsiverki, pajauti gailestį ir tuomet optimizmo banga užplūsta. Buvau susitikęs su psichologe, tai ši pasižiūrėjo į mane: „Jei visi taip sirgtų...“.

Dovydo Beržinio nuotr./Viktoras Jermolovas
Dovydo Beržinio nuotr./Viktoras Jermolovas

– O būti tarp vėžio diagnozę išgirdusių kitų žmonių sunkiau pačiam ar lengviau?

– Tikrai lengviau. Lengviau gal juos suprasti. Suvokiu, kad neturėčiau taip baisiai liūdėti, kaip jie. Kai kurie, jaučiu, kaip ir turi didesnę teisę priimti užuojautą nei aš.

Kai gulėjau tarp kitų sergančių, neturėjau jėgų jiems ko nors pasakyti, motyvuoti, bet norėjosi pasakyti, kad ką bepadarė, būtų pasiruošę. Jeigu man kada nors taip bus, aš, manau, būsiu tam pasiruošęs, išliksiu vis tiek pozityvus.

– Kaip organizmas priima gydymą?

– (Susiima už galvos). Gal tai nėra šalutinis požymis, bet atėmė man apetitą. Dar vaistų prileidžia. Atrodo, kad kosmoso dujas valgytum. Nežinau jų skonio, bet gal panašu (nusijuokia). Gydytojas džiaugiasi, kad mano organizmas yra stiprus, nebuvo nusilpnintas prieš diagnozę. Intensyvus gydymas į gera. Nėra gerai, bet nėra ir labai blogai – viduriukas.

Jei sustresuočiau, iškart gali kas pasileisti. Jei iš streso atsidurčiau ligoninėje, galiu iš jos ir nebeišeiti. Pasitikėjo manimi, leido gydytis namuose, juk pati ligoninė man – didžiausias stresas (šypteli). Man joje – ne vieta. Dar kažkokia seselė replikavo, kad žino, jog scena mano vieta, bet ir joje, anot jos, dabar man – ne vieta. Atsakiau, kad žinau, kur yra mano vieta, mano vieta – bažnyčioje, ten pasigydysiu. Kai kuriuos sužavėjo, kad toks jaunas žmogus tiki. Tiesa, liepė gydytojas ir mažiau nesąmonių valgyti (šypteli).

– Ar pavyksta laikytis gydytojo nurodymų?

– Laikausi. Tik nežinau, kiek ilgai pavyks. Negaliu rimto maisto į burną dėti – tai tik košės, sriubos. Jau žinau, kas kiek angliavandenių turi – galiu sveikos mitybos mokymais užsiimti (nusijuokia).

– Ko jau spėjote pasiilgti?

– Šašlykai ir lašiniai mintyse. Būtų jie geriausia mano šventė (nusijuokia). Pasveikęs darysiu šašlykų ir lašinių puotą.

VIDEO: Make you feel my love - (Myliu tave) by Kvarkletas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:56
00:45
00:26

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką