Trečios stadijos inkstų nepakankamumas – tokią diagnozę prieš kelerius metus išgirdo Rasa P., įvairius medicininius tyrimus atlikusi Kauno klinikose.
Anuomet moteris dar jautėsi visiškai sveika, tačiau ramybės nedavė klausimas, kodėl hemoglobino lygis kraujyje, net geriant geležį, buvo neįprastai žemas.
„Sveikai maitinausi, sportavau, pakankamai ilsėdavausi, tačiau kažkas buvo ne taip. Mane stebino tai, kad gėriau geležį, o jos organizme vis tiek nebuvo. Tokiais atvejais medicinoje keliama prielaida, kad gali būti koks nors piktybinis susirgimas. Norėjau išsiaiškinti, kaip yra mano atveju“, – pasakojo Rasa.
Sveikai maitinausi, sportavau, pakankamai ilsėdavausi, tačiau kažkas buvo ne taip. Mane stebino tai, kad gėriau geležį, o jos organizme vis tiek nebuvo.
Kauno klinikose jai buvo atlikta aibė tyrimų. Inkstų funkcijos tyrimas buvo kone paskutinis, bet lemtingas.
„Nei tau ką nors skauda, nei ką nors blogo jauti, tačiau, pasirodo, esi ligonis“, – šyptelėjo 15min.lt pašnekovė.
Ligos nepagydysi – ji progresuos
Žinia apie ligą driokstelėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus – psichologiškai Rasa nebuvo tam pasirengusi.
„Buvo sunku susitaikyti: kaip gyvensiu, kur išliesiu savo energiją? Tačiau greitai suėmiau save į rankas ir galvojau, kaip spręsti problemą“, – pasakojo moteris.
Kurį laiką ji manė, kad ligą pavyks kontroliuoti kosmetinėmis priemonėmis – dar sveikesniu gyvenimo būdu, dar atidesniu dėmesiu savo sveikatai.
Tačiau laikui bėgant teko pripažinti, kad sergant inkstų nepakankamumu be specialistų pagalbos neapsieisi: gydymas norint išgyventi yra būtinas.
„Gydytojai man paaiškino, kad liga tik progresuoja“, – atsiduso pašnekovė, kelerius metus su liga kovojusi be dializės.
Laisvė mainais už didesnę atsakomybę
Po kelerių metų nuo diagnozės paskelbimo Rasai buvo nustatyta penktoji – aukščiausia – lėtinės inkstų ligos stadija. Kito kelio nebuvo: teko rinktis vieną iš dviejų dializės metodų – peritoninę dializę arba hemodializę.
Hemodializė – tai didžiulis aparatas, dirbtinis inkstas, prie kurio žmogus kas antrą dieną nuvykęs į medicinos centrą, prijungiamas per fistulę, ir taip jam išvalomas kraujas.
Peritoninė dializė ligonį įpareigoja būti atsakingam už save: turi viską atlikti tiksliai ir laikantis griežtų higienos reikalavimų.
Peritoninę dializę galima atlikti namuose: ligoniui į pilvą įvedamas kateteris, per kurį kasnakt leidžiamas specialus skystis. Jis iš kraujo absorbuoja toksines medžiagas ir pašalina vandens perteklių.
Medikai pažymi, kad peritoninė dializė yra mažiau kenksminga organizmui nei hemodializė, nes ją atliekant ne taip alinami kiti organai.
„Pasirinkau peritoninę dializę ir niekada nesigailėjau. Peritoninė dializė ligonį įpareigoja būti atsakingam už save: turi viską atlikti tiksliai ir laikantis griežtų higienos reikalavimų. Kiekvieną vakarą savarankiškai prisijungi prie dializės aparato, o ryte atsijungi. Hemodializės atveju procedūrą patiki sveikatos specialistams, tačiau peritotinė dializė suteikia daugiau laisvės, nesi priklausomas nuo kitų žmonių ir įstaigos darbo laiko“, – skirtumus atskleidė Rasa P.
Laukdamas vieno šanso gali prarasti šimtus kitų
Gydytojams paskyrus peritoninę dializę Rasa buvo įtraukta į inkstų donoro laukiančiųjų sąrašą.
Optimizmo nestokojanti tauragiškė žinojo, kad tinkamo donoro gali tekti laukti ir kelerius metus.
„Buvau apsisprendusi tą laiką džiaugtis gyvenimu, o ne gyventi liga“, – sakė moteris.
Kartą ji buvo sulaukusi Nacionalinio transplantacijos biuro skambučio, pranešančio, kad atsirado donoras. Tačiau tuo metu Rasos nebuvo Lietuvoje – ji slidinėjo Austrijos Alpėse.
Ar nesigraužė dėl to, kad galbūt praleido savo šansą?
Žinote, to šanso gali tekti laukti ir trejus metus: negi visą tą laiką bijosi pajudėti iš vietos?
„Kaip Dievulis sudėlioja, taip ir būna. Matyt, tada buvo ne mano laikas... Žinote, to šanso gali tekti laukti ir trejus metus: negi visą tą laiką bijosi pajudėti iš vietos? Juk taip gali praleisti visus kitus gyvenimo teikiamus šansus“, – svarstė Rasa.
Keliaudama į Austriją, peritoninės dializės aparatą ji gabenosi mikroautobuse. Atostogoms Maltoje aparatą skraidino lėktuvu.
„Paskutinės minutės pasiūlymais mano atveju nepasinaudosi – keliones reikia planuoti iš anksto. Aparatas su lagaminais sveria apie 20 kg. Tačiau kaip būtinoji priemonė jis skraidinamas už dyką: jis gabenamas ne bagažo skyriuje, bet nešamas į lėktuvo saloną. Tačiau kad viskas vyktų sklandžiai, derinant skrydį reikia susisiekti su oro bendrove, iš anksto informuoti apie savo ligą ir poreikius, užpildyti specialią formą ir gauti patvirtinimą – tai užtrunka“, – pasakojo Rasa.
Viltis siejo su medicinos pažanga
Savojo donoro Rasai teko laukti palyginti trumpai – maždaug 10 mėnesių. Gegužės 23 dieną Santariškių klinikose jai buvo atlikta inkstų transplantacija – ji buvo sėkminga.
Prieš transplantaciją Rasa egzistencinių klausimų nekėlė – organo persodinimo operaciją vertino kaip gydymo proceso dalį.
„Organų donorystė – jautrus klausimas: juk negali norėti, kad kam nors būtų blogai, kad tau būtų gerai. Norėjau kantriai, santūriai išlaukti: ramiai gyvenau ir galvojau, kad dar turiu laiko. Be to, daug skaičiau, domėjausi ir mačiau, kaip sparčiai medicina žengia į priekį. Galvojau, kad gal atsiras kitokių alternatyvų, gal man tiesiog užaugins organą mėgintuvėlyje.
Organų donorystė – jautrus klausimas: juk negali norėti, kad kam nors būtų blogai, kad tau būtų gerai.
Literatūroje skaičiau, kad kažkur jau buvo transplantuotas kiaulės inkstas, su kuriuo žmogus išgyveno pustrečio mėnesio. Kai mokslas pradeda daryti tokius stebuklus, atrodo, kad viskas įmanoma: gal vieną dieną žmogui pavyks išgyventi ne kelis mėnesius, bet pustrečių ar 12 metų?“ – svarstė Rasa P.
Yra žmonių, kuriems daug blogiau
Priežasčių, kodėl susirgo inkstų nepakankamumu, Rasa taip ir nesužinojo. Prielaidų gali būti įvairių: gal tai kada nors vartotų antibiotikų šalutinis poveikis, gal kokios nors infekcijos ar gripo komplikacija.
Apie savo ligą moteris pasakoja ne visiems. Ji laikosi nuostatos: pasakok, jei tai išgirdęs žmogus galės tau padėti. Jei ne – kokia prasmė?
Apie tai, kad Rasa serga ir ištvėrė transplantaciją, nežino net jos motina: „Jai jau 85-eri, nenoriu jaudinti.“
„Kai man būna blogai, visada prisimenu tai, kad daugybei žmonių yra dar blogiau. Jei man skauda ranką, galvoju, kad gal kitas tos rankos net neturi, o aš ją bent turiu. Jei pakyli iš lovos, dar paeini, pajudi, nors gal ir silpniau, ne su ta jėga kaip anksčiau, tai tu ką nors imk ir daryk. Kai iš tikrųjų nori gyventi, tai ir gyveni“, – svarstė Tauragėje gyvenanti Rasa P.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, pernai iš viso atliktos 84 inkstų transplantacijos, iš jų 7 iš gyvo donoro.
Iš viso su transplantuotais inkstais Lietuvoje gyvena apie 700 žmonių.
