Taigi vieną saulėtą rytą Taize atsikėliau, nuėjau prie interneto ir ten sužinojau, kad įstojau į savo pirmąjį pasirinkimą – žurnalistiką. Jei kažkas tuomet man būtų pasakęs „It will never be the same“ (liet. „daugiau niekad nebebus taip pat“), nebūčiau patikėjusi, bet įgavus naują statusą su juo atėjo ir naujas aplinkinių požiūris. Tai yra ganėtinai keista, nes pati jokio kardinalaus pasiketimo nepastebėjau, lūžio momento nebuvo.
Tą akimirką, kai su universitetu pasirašiau studijų sutartį, manyje niekas nepersimainė. Vienintelė atsiradusi naujiena yra papildoma eilutė „Facebooke“ sakanti, ką aš studijuoju. Bet kodėl tau taip rūpi paprastas statusas? Pasikeitus statusui aš netapau kitokia, o jeigu ir tapau, tai ne dėl jo.
Aš naktimis tebežiūriu filmus apsikabinusi dubenį „popkornų". Aš vis tiek galvoju, kad „Romeo ir Džuljeta“ yra viena didžiausių nelaimių literatūros istorijoje ir, dėl Dievo meilės, man visiškai nusispjauti, ką tu mokaisi ar pradedi veikti savaitgalį, nes tu man pirmiausiai esi Draugas.
Žurnalistai parsidavėliai – kodėl tu studijuoji mediciną, jei gydytojai už pusėtinos kokybės brendžio butelį išrašinėja nedarbingumo lapelius? Žurnalistai melagiai – kodėl tu mokaisi politikos mokslus, kai Seimo nariai vagia? Žurnalistai yra visuomenės kenkėjai – o ką tu planuoji pasakyti aplinkosaugininkui, kai baigsi chemijos studijas ir dirbsi dažų fabrike?
Vienintelis dalykas, kuris prastą, amoralų žurnalistą skiria nuo netikusio vadybininko ar virėjo, yra tai, kad kada žurnalistas „susimauna“, tai mato visi per televizorių, perskaito laikraščiuose ir internete. O tai, kad tu apie tai turi nuomonę, reiškia tik vieną dalyką – tu seki žiniasklaidos įvykius. Būtų keista, jeigu būtų kitaip. Tiesiog siūlau susimąstyti, kas būtų jeigu bet kurios kitos įmonės veikla ir jų darbuotojai kasdien dirbtų viešai – tūkstančiams žmonių viešai atsiskaitytų už tai, ką šiandien nuveikė. Žiūrovams patogiausiu laiku. Vakarais. Po darbo. Pavyzdžiui, žinių metu.
O žurnalistai, rašydami straipsnius ir rengdami radijo ir TV reportažus, tai daro kasdien. Jei žurnalisto darbas būtų kaip žmogaus garderobas, tai kasdien viešiausiame Lietuvos kieme žurnalistai iškabintų savo profesinį apatinį trikotažą, nes visi kaskart mato jų sugebėjimus, pradedant gramatikos taisyklių žinojimu, baigiant „aukštojo pilotažo“ žurnalistikos įgūdžiais. Ar pats taip išdrįstum?
Bet keliaukime dar giliau – grįžkime prie naktinių kino seansų ir „popkornų“ dubens – niekas nepasikeitė. Niekada nenoriu tapti ta pigia „žurnaliūga“ o jeigu kažkada apšvitinta radiacijos bangos tokia ir tapčiau, su tavimi niekada taip nepasielgčiau. O taip yra tik todėl, kad tavo draugystė man yra svarbesnė nei tavo statusas ir tavo nuomonė apie žiniasklaidą, kuri man visada bus labai įdomi. Juk jeigu tuo nesidomėčiau, nebūčiau stojusi į žurnalistiką.
Bet aš nesu žiniasklaida, lygiai taip pat kaip ir tu nesi švietimo sistema, viešojo maitinimo tinklas ar politikos elitas. Galėjo pasirodyti, kad esu perdėtai jautri. Galbūt. Ir tai būtų tikrai blogai, jeigu taip reguočiau į žiniasklaidos įvykius, bet juk abu žinome, kad jie to neverti. Taip yra todėl, kad man labiau rūpi mūsų bendravimas, o ne mūsų Alma Mater.
P.S. Sąmoningai nerašiau apie bulvarą, nes to paprsčiausiai nelaikau žurnalistika. Tai patikslinu dabar, kad suvienodintume sąvokų supratimą.
