Sveiki atvykę ten, kur visi drabstosi purvais ir jaučiasi švarūs, nesutepti ir nesusitepę. Tik čia susiduria melo, intrigų, klastos ir veidmainiško žaidimo kombinacijos. Akirmirką į tave žvelgia kupinos meilės ir gerumo akys, nuo kurių šilumos ir žaismingumo jautiesi tarsi sapne, iš kurio nenori atsibusti. Kitavertus, tose grobuoniškose akyse gali įžvelgti ir akinančią tuštumą, agresiją bei aroganciją. Ir visa tai balansuoja tame pačiame kūne, toje pačioje asmenybėje.
Pasimeti, nebežinai kuom tikėti, kuom pasikliauti. Būtent tada gimsta beprasmiai kaltinimai ir kvaili svaisčiojimai, erezijos ir pykčio proveržiai, susvetimėjimas ir blaškymasis, kapstinėjimasis po mėšlą. Žmogėnų prigimtis kalba pati už save, nieko čia nepridursi. Man visa tai primena teatralizuotą ir nupitką spektaklį - šou. Esmė ta, kad tai visada vyko, vyksta ir visada vyks. Neveltui sakau, jog gyvenimas tarsi teatras - niūrios dekoracijos, niekinga vaidyba ir dar niekingesni aktoriai. Skirtumas tik tas, kad gyvenime viskas tikra. Nepakeisi nei siužeto, nesustabdysi laiko ir, juo labiau, neatsuksi jo atgal. Niekas nėra pavaldus laikui.
Ar pastebite, kaip dažnai liaudis skundžiasi, dejuoja ir yra įpratę kaltinti ir teisti. Visi mėgsta garsiai loti, kaip benamiai šunys, pavargę nuo rutinos, priklausomi nuo šeimininkų malonės ir kasdienių komandų. Eik ten, daryk tą, daryk taip, tik jokiu būdu ne kitaip. Šių dienų mėgstamiausias užsiėmimas - kritikavimas. Visi juk negalim gyventi be kritikos, tiek sau, tiek aplinkai. Tačiau kuomet esame kritikuojami mes patys, to niekada neprįpažįstam, net susireikšminam (aišku, išorėje to neparodom, slepiamės po buka šypsena, kuri irgi tik iš reikalo. O viduje išgyvenam, dar ir kaip).
Tada ateina keršto akimirka (kaip tu man, taip ir aš tau) . Tyliai pasislėpę už kitų nugarų (ech jūs, bailios kanalizacijos žiurkės) pradedam kurstyti ir kitus, organizuojam revoliucijas ir sukilimus, aišku, neturėdami jokio konkretaus tikslo ar motyvo. Ir vis dėlto. Žmonės yra velniškai puikūs aktoriūkščiai. Visi, be išimties.
