Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Deimantė Žvaliauskaitė. Branginti Lietuvą ir jos vardą – nekainuoja

pliadisfoto.com nuotr.
pliadisfoto.com nuotr.
Šaltinis: 15min
0
A A

Aš esu studentė ir taip, man teko emigruoti. Emigravau dar maža, būdama vos 11 metų kartu su tėveliais. Mažo vaiko širdyje rūpėjo pamatyti oro uostą ir patirti lėktuvo skrydį, o...

Aš esu studentė ir taip, man teko emigruoti. Emigravau dar maža, būdama vos 11 metų kartu su tėveliais. Mažo vaiko širdyje rūpėjo pamatyti oro uostą ir patirti lėktuvo skrydį, o pirmąsias mano gyvenimo svetur dienas šildė ir džiugino dar nematyti ir neragauti naujos rūšies saldainiai, sausainiai ir traškučiai. Dar tada aš nejaučiau ir nesupratau, ką reiškia žodis „tėvynė“, ką reiškia žodis „Lietuva“.

Lietuvoje – mano šaknys, kad ir kaip toli nuo jos būčiau, kad ir kaip retai man tektų abejom kojom stovėt ant jos žemės

Metams bėgant, aš pradėjau ilgėtis savo artimųjų. Draugų, senelių ir visa to, kas telpa viename žodyje – „Lietuva“. Juk as čia, Lietuvoje, mažame Dzūkijos kaimelyje, žengiau pirmuosius savo žingsnelius. Čia aš išmokau pirmąją abėcėlę, tariau pirmąjį žodį – mama… Čia pirmą kartą pamačiau, kaip kilo ir leidosi saulė Dzūkijos ežeruose, Nemuno šlaitais skyniau žibutes, braidžiojau po pusnis ir čia pirmą kartą, sulaukus rudens pririnkau pirmąją savo lapų puokštę, nudabintą įvairiausių spalvų, pačio dėdės rudenėlio.

Tiek daug gražių ir nepamirštamų akimirkų. Lietuvoje – mano šaknys, kad ir kaip toli nuo jos būčiau, kad ir kaip retai man tektų abejom kojom stovėt ant jos žemės. Tėvynė visada išliks mano širdyje. Tų šaknų, kurios galbūt dar tokios jaunos, bet tuo pačiu metu ir tokios subrendusios, neišraus net patys didžiausi atstumai, net pačios didžiausios nesėkmės ar nusivylimai.

Pragyvenau jau 9 metus vienoje Europos šalyje ir turėjau teisę gauti tos šalies pilietybę, bet aš jos atsisakiau. Manęs daug kas klausė, kodėl aš taip pasielgiau. Aš nedvejodama ir tvirtai atsakiau: „Esu lietuvė ir gimiau Lietuvoje“. Manau, kad mano atsakymas buvo aiškus.

Ne Lietuvos Seimą ir Vyriausybę  reikia kaltinti, o pačią tautą

Ne Lietuvos Seimą ir Vyriausybę  reikia kaltinti, o pačią tautą. Jeigu mums lipa ant galvų – mes nieko nedarom, mums gerai, mes nesipriešinam. Atvirkščiai, pasilenkiam, kad butų lengviau ant mūsų “užlipti”. Seimo langų apmėtymas kiaušiniais ar keli protestai – nieko nereiškia. Kol nebus vieningos tautos – nebus laisvės. Nebus darnos, harmonijos, ramybės. Nebus lygių teisių. Neliks nieko – tik pavydas ir skausmas, ašaros ir neviltis. nesibaigiantis karas tarp civilių ir net šeimų.

Koks skirtumas, ar tu esi lietuvis, o galbūt žydas? Ar tu europietis, o galbūt tavo protėviai buvo afrikiečiai? Ar tai turi reikšmės? Juk tiek juodaodis, atvykęs toli iš Etiopijos, tiek kaimynas lietuvis yra žmonės. Žmonės su tais pačiais jausmais, tomis pačiomis emocijomis. O kas, jeigu ne tie patys politikai, tarp mūsų įplieskė rasizmo ir diskriminacijos liepsnelę? Kažkada net gi pačias aukščiausias pareigas užimantis afrikietis buvo menkesnis už baltaodį elgetą ar benamį.

Bet juk viena dieną turėjo viskas pasikeisti ir pasikeitė. Baltaodžiai ir juodaodžiai jau stovi ant vieno slenksčio, tada kodėl mes, sesės ir broliai, gimę po viena saule, po tais pačiais ąžuolais, negalime vieningai stoti ir eiti pirmyn? Kodėl yra lengviau kaišioti lentas į brolio vežimą, nei jam ištiesti gerumo, pagalbos ranką? Nejaugi materialūs daiktai ir pinigai yra užtemdę visai tautai akis? Nejaugi tik mūšio lauke ir stovint kraujo baloje mes surandame vienybę? Nejaugi jauni žmonės turi trauktis iš Lietuvos ir tik gyvendami už 3,000 km suprasti, kokia brangi, tu, Lietuva, esi? Lietuva kažkada ir buvo „didvyrių žemė“, ir Lietuvos vaikai „ėjo tik dorybės keliais, dirbo jos naudai ir gėrybei“. O dabar?

Dabartinei kartai pavyko įklampinti mus į gilų purvą, iš kurio sunku išbristi

Žiniasklaidos antraštės linksta nuo kriminalinių įvykių, išprievartavimu, šmeižto, pagiežos vieni kitiems. Kokia ateitis mūsų laukia? Dabartinei kartai pavyko įklampinti mus į gilų purvą, iš kurio sunku išbristi, o ar būsimoji karta, kuri bus ne taip „užteršta“ padės Lietuvai atsistoti ant kojų? Nebūtinai turi buti nacionalistas ar patriotas, kad širdyje jaustum garbę savo šaliai.

Nepakaks pradinukams skiepyti teoriją apie Lietuvos istoriją ir giedoti Lietuvos himną. Kokia iš to nauda? Vaikams yra privaloma rodyti pavyzdį kiekvieną dieną, kiekviename žingsnyje ir tik tada mes išsiugdysime stiprius, sąžiningus ir perspektyvius ateities lyderius.

Aš net ir dabar braukiu ašarą, kai išgirstu Lietuvos himną, kai pamatau aukštai kylančią Lietuvos trispalvę, kai pamatau tiek jaunus žmones, tiek senolius, susikibusius tvirtai už rankų. Tokį vaizdą ir tokias emocijas aš norėčiau patirti kasdien.

Deimantė Žvaliauskaitė

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt