Kamilė Varnelytė , www.jaunimogidas.lt
Keturi mėnesiai – būtent tiek laiko prabėgo nuo oranžinio kamuolio šventės – Europos krepšinio čempionato. Pats laikas pakalbėti apie jį dar kartą – susigulėjus mintims ir nuslūgus emocijoms, galima kiek objektyviau įvertinti rezultatą, pastangas ir pačią Lietuvą, kaip čempionato šeimininkę.
Kas man, kaip paprastai neprofesionaliai žiūrovei įsiminė labiausiai? Savaime suprantama, krepšinis – sirgau už mūsiškius, stengiausi nepraleisti nei vienų rungtynių, o žali marškinėliai tapo antrąja oda. Smagu, jog tokių, kaip aš buvo dauguma.
Tačiau ne vien rungtynės įstrigo į atmintį. Organizatorių ir rėmėjų buvo pasistengta įtraukti visą šalį į šventės šurmulį – rengta daugybė akcijų, pvz.: „Varom už Lietuvą“, konkursų, pvz.: „Piešiu krepšinį“, loterijų, o jau vien ko vertas kamuolio mušinėjimo rekordas, kuris, ačiū mūsų „oranžiniam“ kraujui, buvo pagerintas.
Nustebino ir brolių lietuvių vienybė ir meilė komandai – lemtingą rungtynių su Makedonija vakarą, stebėjau rungtynes dideliame ekrane „Siemens“ arenoje. Salė buvo sausakimša, žmonės draugiški, linksmi, pertaukos metu nepažįstami vieni kitiems linkėjo sėkmės.
Giedant Lietuvos himną net šiurpuliukai bėgo kūnu – taip galingai ir vieningai skambejo: „Vardan tos, Lietuvos, vienybė težydi“! Paskutinėmis minutėmis niekas salėje nesėdėjo, o rungtynėms pasibaigus, deja, ne mūsų naudai, negirdėjau nei vieno pikto žodžio krepšininkų pusėn. Tai taip pat sužavėjo „Sovetskij sport“ žurnalistą, kuris dalindamasis savo įspūdžiais parašė štai ką: „Lietuvoje už rinktinę neserga ir negarbina jos. Ją myli. O mylimiesiems, kaip žinome, atleidžiama viskas“.
Teko girdėti atsiliepimų, jog jau neva net bloga nuo to išpūsto krepšinio burbulo, oranžinės epidemijos arba kitaip, prekybininkų pelnimosi šventės. Iš tikrųjų, po kiek laiko ėmė atsibosti ant kas antros lentynos besipuikuoją rinktinės krepšininkų reklamuojami produktai, ar „Nebetyli sirgaliai“ akordai prekybos centruose (taip, aš prijaučiu „Trims milijonams“), tačiau visa tai taip pat kūrė čempionato, būsimų pergalių laukimo ir džiaugsmo atmosferą.
Šiek tiek gaila rinktinės vyrų. Ne todėl, kad iškovojo penktą vietą, bet todėl, kad iš jų buvo akivaizdžiai tikimasi daugiau. Gali būti, jog kaip tik dėl daromo visuomenės spaudimo turime ne tokią jau aukštą vietą. Prisiminkime, į 2010 metais Turkijoje rengtą pasaulio krepšinio čempionatą išsiųstą rinktinę po Lenkijos fiasko nebuvo dedama daug vilčių, tačiau krepšininkai parvežė bronzą. Pamoka ateičiai?
Na, ir pagaliau daug smulkmenų yra nutylėta, nepamatyta, o gal, tiksliau, nepastebėta, tačiau dėl jų turėjom būtent tokį, o ne kitokį čempionatą.
Ką pamačiau ir patyriau aš? Patiko stebėti grupes vienodais marškinėliais apsivilkusių sirgalių, piešti trispalves ant nepažįstamų žmonių veidų, sustoti Gedimino prospekte ir pro langą, kartu su dar bene penkiolika kitų smalsuolių, stebėti rusų ir italų rungtynes, rodomas per kavinės televizorių, važiuoti autobusu namo su girtutėliais, bet laimingais sirgaliais, gauti krūvas skrajučių su siūlymais stebėti rungtynes viename ar kitame bare ir klausytis, kaip nepažįstami žmonės įsitraukia į smagią diskusiją apie krepšinį autobuse.
Esu laiminga, jog Lietuva galėjo surengti šią gražią šventę – Europos krepšinio čempionatą – ir, tikiuosi, jog tai nebuvo vien tik sportas, o šis tas daugiau: vieningumo, draugiškumo ir meilės pavyzdys aplinkiniams, Tėvynei ir sau, kuriuo nuo šiol seksime.
