Artėjant Seimo rinkimams prasidės politinės reklamos maratonas. Pažadai, skambūs šūkiai, skatinimas balsuoti už vieną ar kitą - tai jau ne naujiena. Kaip ir tautos pasipiktinimas bei bambėjimas dėl nevykdomų pažadų. Manau, vertėtų kalbėti apie tai, kas yra tikra, o kas - tik reklaminė akcija ir bandymas patekti į visuomenės akiratį.
Pradėkime nuo to, kad įstatymai pradėjo riboti politinę reklamą radijuje bei televizijoje. Ribojimas itin griežtas - reklamuotis negalima. Mėnesį iki rinkimų politikams draudžiama dalyvauti ir debatų, pokalbių bei panašiose laidose. Bet juk tai tik mėnuo! Iki tol paslėptą reklamą ir savotišką propagandą politikai gali aktyviai skleisti kiek panorėję. Lygiai taip pat politikai gali stengtis pakišti koją konkurentams skleisdami dezinformaciją arba juos kritikuodami.
Nagrinėjant tokią paslėptą reklamą, puikus pagalbininkas kritiškai vertinti politikų žodžius - Romo Sakadolskio straipsnis „Kaip kritiškai skaityti laikraštį ir kam to reikia?" Tiesa, R. Sakadolskis čia kalba apie laikraščius, bet drąsiai galima tuos patarimus pritaikyti internetui ir netgi radijui ar televizijai. Straipsnyje pateikiami septyni klausimai, į kuriuos kritiškas žiniasklaidos vartotojas turėtų kreipti dėmesį. Juos ir panagrinėkime.
Kas yra straipsnio autorius?
Jei jau kalbame apie žiniasklaidą apskritai, tai klausimą formuluokime šiek tiek kitaip: kas yra informacijos rengėjas? Jei autorius nenurodytas, pasivadinęs slapyvardžiu ar toks redakcijos sąrašuose net neegzistuoja, kodėl mes turime manyti, kad informacija teisinga? Reiktų pamąstyti ar tokia informacija netenkina kažkieno interesų...
Kaip apibūdinamas veikėjas? Ką sužinome iš pirmo žvilgsnio?
Jei veikėjas apibūdinamas tik labai gerai arba tik labai blogai kritiškam vartotojui turėtų būti įtartina. Be kita ko, vertėtų atkreipti dėmesį ir į labai akivaizdų kontrastą: tarkim A. Kubilius tiesiog nuostabus premjeras, jo pasiekimai ekonominės krizės akivaizdoje tiesiog neįkainojamos vertės. Tuo tarpu G. Kirkilas niekšas. Jis siekdamas populiarumo nustekeno tautą apgaulingai didindamas pensijas, socialines išmokas ir pan. Jei tai debatų laida ir abu oponentai gali ginti savo nuomonę ir diskutuoti, čia jau kitas reikalas, bet jei į laidą pakviesta tik viena pusė... Čia jau neobjektyvu ir iš tokios informacijos mes negalime susidaryti kritiškos nuomonės. (Čia taip pat atsakome į klausimą ar pateikiama vertinimų ir nuomonių įvairovė?)
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį ir į straipsnių antraštes, nuotraukas. Ar jos iškarto neperteikia itin neigiamo ar itin teigiamo vaizdo apie konkretų asmenį. Teko matyti vieną televizijos laidą, kurioje kaip vaizdinės priemonės buvo naudojamos A. Kubiliaus nuotraukos, kuriose jo veido išraiška... išsamiai nusakanti laidos rengėjų nuomonę apie premjerą. Nesiimu komentuoti paties A. Kubiliaus politinės veiklos, bet žmonės, pasitikintys laidos vedėjais, tikrai noriai gali priimti tokią poziciją, net nesuvokdami, kad ji formuojama ir brukama, o ne paties suformuota. Galbūt tai galime laikyti savotiška propaganda ir kito politiko, dalyvaujančio laidoje, reklama? Šis pavyzdys atsakė ir į dar vieną R. Sakadolskio pateikiamą klausimą: ar sužinome autoriaus nusistatymą ir nuomonę?
Kas yra citatos autorius?
Nagrinėdamas šį klausimą R. Sakadolskis siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad objektyvumo dėlei turi būti pateikiama ne vieno, o bent jau dviejų žmonių citatos su nuomone. Kaip tai veikia vartotoją jau aptarėme kalbėdami apie nuomonių ir vertinimų įvairovę, tačiau skaitant straipsnį laikraštyje ar internete neturėtumėm pražiūrėti citatos autoriaus pavardės. Ar ji iš viso paminėta? O gal viena ir ta pati CITATA pateikiama kaip daugelio žmonių nuomonė? Viskas gerai, jei cituojamas sakinys iš, pavyzdžiui, reklaminio plakato, kurį pasirašo visa partija, bet jei citata maždaug tokia: „A. Zuokas griauna sostinės savivaldą", teigia konservatoriai. Bet ar tikrai visi konservatoriai vienu balsu galėtų pasakyti tokią frazę?
Ar sužinome faktus ir aplinkybes?
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog turi būti ne tik pateikiamos nuomonės ir pasisakymai, bet ir supažindinama su kontekstu, kuriame ta nuomonė pasakyta. Be to, išėmus iš konteksto bet kokį sakinį galima suformuoti visiškai priešingą nuomonę apie politiką ir jo mintis. Ne kartą teko televizijos laidose matyti, kaip ironiškai kokio nors politiko pasakyta mintis buvo pateikta be konteksto ir žmogus pavaizduotas visišku kvailiu.
Taigi norėdami tinkamai skaityti ir šifruoti paslėptą politinę reklamą žiniasklaidoje, turime būti kritiški, atidžiai nagrinėti informaciją, prieš priimdami ją kaip neginčijamą tiesą. Mano galva, svarbu stebėti kiekvieną laidą, internetinį portalą, laikraštį ir stebėti ar jie nešaudo į vieną pusę, ar pati visuomenės informavimo priemonė nėra angažuota. Tiems, kurie nori susidaryti savo kritišką ir neįpirštą nuomonę, siūlau neapsistoti ties vienu portalu ar televizija, o domėtis plačiau, kad sugebėtų sukurti savo pažiūras.
