Kiekvienos šalies ateitis priklauso nuo jaunų žmonių, kurie vedami veržlumo ir entuziazmo norėtų kurti, įgyvendinti savo idėjas gimtojoje šalyje, šiuo atveju – Lietuvoje. Tačiau ar jaunimui lemta galutinai įleisti šaknis savo tėvynėje, kai po kojomis nėra tvirto pagrindo? Į šį klausimą būtų galima rasti įvairiausių atsakymų. Tačiau ar bent vienas iš jų bus visų laukiamas, kuris pakeistų esamą nedarbo padėtį Lietuvoje? Juk darbo trūkumas yra pasiekęs aukščiausią lygmenį, statistika kol kas nieko gero nežada. Tai ar yra vilčių išvysti geresnį rytojų jaunimui Lietuvoje?
Nors sprendimo būdų yra, tačiau ne tik nuo jaunimo jie priklauso. Ar kas klausys jauno žmogelio, neturinčio patirties ir nedirbusio darbo pagal savo specialybę? Žinoma, kad ne. Dabar turime naują valdžią, tačiau ar gražūs ikirinkiminiai pažadai pasiteisins, ar politikai pagaliau atsimerks ir supras, kad jei nedarbo padėtis nesikeis, neliks kam kurti Lietuvos ateities arba dar geriau – neliks jaunų žmonių Lietuvoje su naujomis mintimis, energija ir pozityviu mąstymu. Esama padėtis toli gražu neskatina šių savybių įgyvendinti tėvynėj. Nors, kita vertus, jei ne čia, tai kur kitur. Galbūt tos pačios jaunuolio savybės bus geriau įvertintos Vokietijoje ir, žinoma, darbas bus daug geriau apmokamas. Tai kam prarasti jauną tautietį, jei reikia tiek mažai – darbo pagal specialybę. Taigi, laikas atsižvelgti ir į jaunimo siūlymus, kol jų yra, ir ieškoti išeičių kartu.
Spendimo būdai – kokie jie? Turbūt ieškant išeičių iš beviltiškos padėties, kiekvienoje mintyje galima įžvelgti bent menkiausią galimybę. Gal žmonės ir nemąsto taip pat, bet kiekvienas, bent jau jaunas žmogus, sutiktų su keletu spendimo būdų. Vienas iš jų būtų ankstinti pensinį amžių, dėl kurio žmonės anksčiau atlaisvintų darbo kėdę ir taip būtų suteikta galimybė gauti darbo jaunimui. Aišku, darbo pradžia niekada nebūna lengva, bet tik gimęs žmogus iš karto nepradeda vaikščioti. Taip ir darbe: visi nori darbuotojo su patirtimi, bet iš kur jos gauti, jei net praktikai atlikti ne visada yra vietų.
Kitas galimas spendimas – studijų kokybės gerinimas, turint galvoje praktinę pusę. Lietuvoje tikrai yra nemažai kokybiškų universitetų, bet visuose esminis trūkumas – praktikos stoka. Toks pokytis padėtų lengviau susirasti darbą konkrečioje srityje, žmogus jaustųsi laisviau, labiau išmanytų savo sritį ir su didesniu pasitikėjimu ieškotų darbo, ir ,darbdaviui žinant tokias reformas, nereikalautų svarbiosios darbo patirties. Rodos, reikia tiek nedaug, kad ir jaunimui, ir valstybei būtų geriau, vos du sprendimai, o juos priėmus, padėtis pasikeistų nepalyginamai.
Rinkis perspektyvią specialybę – atsiras ir darbo perspektyvų arba kovok už vietą po saule. Visada galime kaltinti valdžią, kitus asmenis, bet tik ne patį save. Kalbame apie Lietuvą, nedidelę šalį, kur gyvena beveik 3 milijonai žmonių. Ar atsiras darbo žmogui, studijuojančiam tos specialybės studijas, kurias jau yra pabaigę daugybė jaunimo prieš jį ir vis dar neranda darbo. Galbūt ir studentams, net gi mokiniams reikėtų labiau pasidomėti šalies ateities perspektyvomis, o tuomet galutinai nuspręsti, kur stoti. Kartais tenka prisitaikyti, norint išlikti.
Iš kitos pusės, kodėl tiek laiko jauni žmonės nueina lengviausiu keliu ir emigruoja, juk galima kovoti už geresnį gyvenimą, galima eiti ir vieningai streikuoti, parodyti savo galią. Todėl ateities perspektyvos yra kiekvieno individo reikalas ir ką jis pasirinks: pritaikyti ar kovoti iki galo.
Jaunimo nedarbo problema – tarsi užburtas ratas. Viskas prasideda nuo asmenybės, o baigiasi mokymosi įstaigomis, valdžios aparatu ir visuomenės nusistatymais. Žinoma, kad „užrūdijusią“ sistemą sunku pakeisti, bet imantis iniciatyvos ir noriai visiems prisidedant, įmanomas ir šviesesnis rytojus. Todėl svarbiausia žodžius įprasminti darbu ir problema bus išspręsta.
Rūta Kazlaitė
