Lietuva - nedidelė šalis, tačiau prekybos centrų čia apstu. Kelios parduotuvės yra maisto prekių parduotuvių rinkos gigantai. Jos skaičiuoja milžiniškus pelnus, didelius darbuotojų skaičius, tačiau ar daugybę prekybos tinklų atneša naudą patiems žmonės ir ekonomikai?
Vienas didžiausių argumentų už prekybos tinklus yra tas, kad jie moka mokesčius ir įdarbina daug žmonių. Žinoma, jeigu verslas sukuria darbo vietų, neturėtume jo smerkti, tačiau, pavyzdžiui, vienas prekybos tinklas yra įdarbinęs apie 16 tūkst. žmonių. Jokiose duomenų bazėse neįmanoma rast, koks vidutinis atlyginimas yra šioje įmonėje.
Pasak Statistikos Departamento, didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje vyravo 2000 Lt vidutinis atlyginimas. Tačiau naivu tikėtis, kad patį sunkiausią darbą atliekantys žmonės gauną tą atlyginimą. Jeigu jų paklaustumėt, jie neretai pasakytų skaičius tarp 800 ir 1400 Lt.
Tokie maži atlyginimai, nepaisant be galo sunkaus darbo po 12 valandų per dieną, parodo niūrią situaciją. Dirbantys žmonės, gaunantys tokias pajamas, jau gali pretenduoti į socialinę paramą, kompensaciją šildymui ir pan. Tai reiškia, kad prekybos tinklai „susimokėję" simbolinį (apie tai vėliau) pajamų ir „Sodros" mokestį, parazituoja valstybės sąskaita.
Žinoma, čia galima kaltinti socialinės apsaugos sistemą, pagal kurią įmonėms atsiveria galimybė parazituoti. Jei to nebūtų gana, tie patys darbuotojai apsipirkinėja tose pačiose parduotuvėse, o kaip yra žinoma, daugiau nei trečdalis pajamų yra išleidžiama būtent maistui. Taigi galime teigti, kad dirbant prekybos tinkle, žmogus yra pasmerkiamas būti išnaudojamas ir už tai gauti simbolišką sumą, kurią vis tiek išleis tose pačiose maisto prekių parduotuvėse.
Dar vienas prekybos tinklų bruožas Lietuvoje yra absurdiškas parduotuvių kiekis ir jų nereikalingumas. Viską geriausiai iliustruoja mano gimtoji vietovė - Garliava. Ganėtinai mažame miestelyje, kuriame gyvena apie 14 tūkts. žmonių yra net 3 maisto prekių centrai.
Mažuose miesteliuose yra įprasta, kad yra viena pagrindinė gatvė, kuria vyksta visas eismas. Važiuodami per šiek tiek ilgesnę nei vieno kilometro atkarpą, pamatytumėt visus tuos tris prekybos centrus. Nuo pirmosios parduotuvės ir kitos - menki 750 metrų, o po 400 metrų jau antroji to paties tinklo parduotuvė.
Nereikia būti labai pastabiu žmogumi, kad suprastum, jog toks parduotuvių kiekis yra nereikalingas. Juo labiau, šalia esantis miestelis turi dar dvi parduotuves. Žinoma, visada galime tai pateisinti sakydami, kad tai yra patogu. Tačiau nesutikčiau, patogu yra kartą per savaitę nuvažiuoti į parduotuvę ir apsipirkti. Kuomet parduotuvių yra kas trečdalį kilometro, galima apsipirkinėti jau ne kas savaitę, o kasdien. Visi žinome, kad žmonės apsipirkinėdami kasdien išleidžia sąlyginai daugiau, nes poreikiai būna visai kitokie nei kai perka visai savaitei.
Be jokios abejonės negalime pamiršti ir to, iš ko išlaikomos ir statomos tos parduotuvės. Prekybos centrų pelnai vis auga, nors tiek šilumos, tiek elektros kainos auga, o vartotojų perkamoji galia silpnėja. Net ir be ypatingos nuovokos žmogus gali suprasti, kad visos papildomos prekybos tinklų išlaidos yra padengiamos per vartotojams parduodamus produktus. Todėl ir nereikia stebėtis, kad maisto prekių kainos Lietuvoje yra didesnės už išsivysčiusių ES šalių.
Išlaikyti status quo prekybos tinklams padeda labai svarbus veiksnys - pirmo būtinumo prekių pardavinėjimas. Šiais laikais, vis mažiau žmonių augina maisto produktus. Jei ir augina, tai simboliškai, kurių neužtektų pilnai patenkinti savo gyvybiškai svarbių poreikių. Todėl žmonės yra priversti pirkti maisto produktus, kad ir kokie jie brangūs būtų. Galbūt vieni pirks mažiau, tačiau jie vis tiek pirks, jei nori egzistuoti. Verta paminėti bankus ir jų veiklą, kuomet dėl palūkanų yra sukuriami „oriniai" pinigai. Daugelis dėl to bankus smarkiai kritikuoja, tačiau jeigu pabandytume palyginti bankus ir maisto prekių parduotuvių tinklus, pamatytume, kad bankai šiuo atveju yra net mažesnis blogis.
Senais laikais bankų reikšmė buvo ne tokia, kokia dabar. Žmonės galėjo gyventi ir be finansinių operacijų. Tačiau, kad žmogus egzistuotų, jam labiausiai reikėjo maisto. Feodalinėje visuomenėje vyravo žemdirbystė, tačiau po to kai įžengėme į industrinę visuomenę, pradėjo vyrauti jau visai kitokia sistema. Ta sistema leidžia kažkam pardavinėti jums gyvybiškai svarbų daiktą, didesnė kaina nei tikra reali vertė.
Žmogus dėl savo fiziologinių poreikių privalės tą prekę pirkti. Bankai, priešingai, nors ir įgalioja mokėti pinigus kurių nepasiskolinai, tačiau tik tuo atveju, jei tu savo noru pasiėmei paskolą. Taigi maisto prekių parduotuvės prekiaudamos gyvybiškai svarbiais produktais, gali pardavinėti kokiom tik nori kainom ir taip skurdinti visuomenę, o patys turtėti.
Galiausiai, labai iškalbingas faktas, parodantis prekybos tinklų kenkėjiškumą. „Statistikos departamento duomenimis, 4 didžiausių prekybos tinklų apyvarta 2010 m. viršijo 8 mlrd. Lt, o mokesčių jie sumokėjo 450 mln. Lt arba mažiau nei 6 proc. nuo apyvartos". Tai rodo du dalykus. Pirma, Lietuvoje visam verslui yra vienodos taisyklės, nepaisant to, kad vieni pardavinėja ne pirmo būtinumo produktus, o kiti - būtinus visiems. Antra, Lietuvos mokesčių sistemoje yra daugybė spragų ir skylių, per kurias net pačios pelningiausios įmonės procentaliai, visiškai legaliai gali sumokėti mažiau mokesčių nei mažiau pelningos.
Taigi, norint išspręsti šią iš tikrųjų didelę problemą, visų pirma reikia ją galutinai suprasti. Tačiau, mano manymu, tokios įmonės turėtų turėti visai kitokią mokesčių sistemą nei likęs verslas. Turėtų galioti daugiau taisyklių ir reguliavimo tokiose srityse. Pakėlus pelno mokestį dvigubai, nė vienas maisto prekių parduotuvių tinklas neužsidarys. Tai yra verslas, kuris nepaklūsta daugumai rinkos dėsnių.
Tačiau ką mes galim padaryti? Net jei ir padidėtų pelno mokestis, jis griūtų ant mūsų - vartotojų pečių per kainas. Griežtas reguliavimas, išspręstų daugybę problemų, tačiau didžiosios įmonės dažnai tik pabaksnojamos „reguliuotojų", pavaizduojant, kad dirbama, įmonės susimoka baudas, o po to tęsia toliau savo darbus.
Valstybinis maisto produktų parduotuvių tinklas bus išvadintas radikalia idėja, kuri tikrai nepasiteisins, kad ir kaip galima nesutikti. Šiuo laikotarpiu, mum telieka tik būkštaut, kai atsidaro dar viena parduotuvė, kuri yra jau 100 metrų arčiau nei buvusi ar tiesiog stengtis nebepirkti didžiuosiuose prekybos centruose, o pirkti iš smulkiųjų verslininkų parduotuvėlių.
