Ištisą tūkstantmetį mes mylėjome savo kraštą, gerbdavome savo papročius ir tradicijas, galvas guldydavome dėl Lietuvos. Daugybę metų mums bandė įrodyti, jog esame silpni, tačiau nei lenkams, nei vokiečiams, nei rusams to nepavyko padaryti. Tai kodėl dabar, kai atrodytų, jog per tiek metų turėjome užsigrūdinti nuo įvairų negandų ir pavojų, patys nuvertinam save?
Pasidarė įprasta rėkti, bjaurėtis ir mėtyti akmenis į politikų daržą. Tačiau nuolatos peikdami valdžią, visgi susimąstykim. Jei ji tokia bloga, kodėl neišsirinkus tinkamos? Su ateinančiais metais ateis ir nauji rinkimai. Tačiau kas tada? Aktyvumas parlamento rinkimuose eilinį kartą bus minimalus. Kokią teisę rėkti ir piktintis valdžia turi pilietis, kuris patingėjo nueiti į rinkimus? Patingėti su tipine priežastimi „nėra už ką balsuoti“. Nėra? Argi? O jei ir nebūtų, kas trukdo ieškoti bendraminčių ir patiems eiti į Seimą? Vėl tingėjimas... O jei pasiryžtum? Tada iškyla kitas klausimas. Ar sugebėtum ten dirbti iš širdies? Ne dėl pinigų, o iš meilės ir pagarbos savam kraštui? Juk Meilė tėvynei nėra matuojama pinigais. Joks save gerbiantis žmogus nepardavinės savo meilės. Pasvarstyti, už ką parduotų savo motiną Tėvynę, gali kiekvienas, tačiau realioje situacijoje – nė už ką.
Kita priežastis vėlgi būtų klijuojama ne sau. Bjaurėdamiesi, viešai išreikšdami panieką ir kitas blogas emocijas kitiems asmenims, mes ne tik skandiname SAVO pasitikėjimą žmonėmis ir šalimi, bet ir platiname šią bjaurią ligą. Vien jau vadinamos etiketės klijuojamos konkretiems žmonėms, socialinėms žmonių grupėms ar net miestams. Gatvėje išvydęs asocialų žmogų dažnas iš mūsų it beždžionės puola rodyti pirštais „bomžas, bomžas“. Arba kokios mintys aplanko sužinojus, jog toje pačioj patalpoje sėdi žmogus atlikęs bausmę pataisos namuose? Vėl nekokios mintys, vėl klijuojamos etiketės net nežinant žmogaus gyvenimo istorijos. O kur frazės „Kaunas – runkelių sostinė“ arba „Vilnius – lenkų miestas“? Ir vėl tos etiketės, ta išankstinė, jokiais argumentais nepagrįsta, subjektyvi nuomonė. Prisiklausę šių nuomonių iš aplinkinių, mes ir įtikim šalies prastumu. Šitaip blėsta prigimtinis jausmas širdyje.
Neverta, tikrai neverta nusisukti nuo šio jausmo. Net ir emigrantų širdyse, kurie spjovę į Lietuvą ir prisiekinėja negrįšiantys, vis dar rusena ši meilė. Ko reikia, kad tas brangus jausmas įsiliepsnotų? Nežinau geriausio varianto, galbūt, galbūt pačiu blogiausiu atveju – didžios grėsmės. Perfrazuojant Žaną Batistą Lakorderą, kai tėvynė pavojuje, viskas aplink tampa nesvarbu, įskaitant tiek laisves, tiek teises, tiek ir save pačius. Tačiau nepagalvokite, mielas skaitytojau, jog šiuo kraštutinio būdo siekiu pavojaus.
Juk vienas iš lengvesnių būdų, šį kartą pasiremiant Šarlio Monteskjė filosofija, yra skiepyti tai nuo mažens, „Geriausia priemonė įdiegti vaikams tėvynės meilę – ją turėti tėvams“. Vietoj to, kad mažiems vaikams girdint rėktumėt, jog Lietuva yra sukčių ir vagių kraštas; jog ji yra valdžios melžiama karvė, verčiau paaiškinkite mažajam patriotui apie vieningos tautos svarbą, garbingą Lietuvos istoriją, pasakykite jog Jis – šalies ateitis!
Ir visai nesvarbu, ar Tu esi pasiturintis verslininkas, ar politikas, nuobodžiam Seimo posėdyje atsivertęs 15min.lt. Ar pensininkas, parimęs ant palangės, ar studentas, kuriam jau pabodo kartotis prieš grėsmingą sesiją. Ar emigrantas, gaudantis savą vėją... Tu visada gali pakeisti savo požiūrį, kuris, pasuktas teisinga linkme, gali padaryti daug daugiau už bet kokį mitingą ar absurdiškas riaušes.
Meilė Tėvynei gali būti bet kada prisiminta, net jei jau atrodė, jog ji visiškai užmiršta. Juk ji kaip mama, atleis ji viską, ar primiršęs ją būsi, ar blogą žodį pasakęs.
Todėl linkėdamas gerų švenčių, palinkėsiu ir daugiau tolerantiškumo valdžiai, daugiau supratingumo aplinkinių atžvilgiu ir to nepakeičiamo ir nuostabaus tautiškumo jausmo, bei meilės Tėvynei prikėlimo.
