Prieš kiek daugiau nei savaitę „Unusual projects“ organizavo Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko paskaitą „Lyderystės pamokos“, kurioje buvo žadama supažindinti jaunuomenę su tuo, kaip ugdyti lyderystės įgūdžius, siekti ir įgyvendinti savo tikslus. Be to, meras žadėjo atsakyti į publikos klausimus.
Kadangi panašaus formato A. Zuoko paskaitoje jau esu buvęs prieš du metus, tai galėjau palyginti tada ir dabar to paties renginio sukeltas emocijas. Tąkart Vilniaus miesto meras savo paskaitą skaitė „Kito varianto“ savanoriams ir moksleiviams.
Į šį renginį siūliau eiti ir gerai savo draugei, tačiau ji atsisakė motyvuodama, kad „Zuokas per daug giriasi“. Ir išties – buvo labai panašiai.
Giriu už:
- Charizmą (tą A. Zuokas tikrai turi, to nei išmoksi, nei atimsi);
- Lyderio ir vadovo skirtumų detalizavimą (Meras praktiniais pavyzdžiais pademonstravo, jog ne kiekvienas vadovas yra lyderis ir, jog nebūtina būti vadovu, kad būtum lyderiu);
- Aštrią ir tvirtą nuomonę (ne kiekvienas išdrįstų atvirai kritikuoti prezidentę ar pripažinti, jog tarp dabartinės valdžios pirmūnų nėra lyderio savybių turinčių asmenų).
Patobulinčiau:
- Asmeninės patirties perteikimo formą (vietoje įspūdingai atrodančių nuopelnų daug įdomiau būtų buvę išgirsti didžiausius iššūkius, kuriuos įveikęs šis lyderis pakilo dar vienu laipteliu aukštyn);
- Savireklamos kiekį (galbūt ne visi žinojo A. Zuoko nuopelnus ir pasiekimus, tačiau kyla klausimas, ar tam reikėjo skirti pusę pranešimo);
- Pranešimo kokybę (gilesnė lyderiui būtinų savybių ir dažniausiai daromų klaidų analizė tikrai būtų pridėjusi svorio).
Komentaras.
Turbūt didesnį įspūdį, nei pati paskaita paliko po jos vykęs gyvas ir ugningas klausimų-atsakymų maratonas. A. Zuokas noriai dalijosi mintimis apie Vilniuje planuojamas įgyvendinti naujoves, organizuojamus projektus, reprezentacinės miesto krepšinio komandos vargdieną ir ateitį, galimybę surengti Pasaulio krepšinio čempionatą, reiškė nuomonę apie neseniai praūžusių rinkimų į LR Seimą rezultatus, pažėrė argumentuotos kritikos kumščio politikos šalininkei jos ekscelencijai, įvardijo jam imponuojančius lyderius bei aptarė dar gausybę kitų temų. Buvo galima žavėtis bendravimo, pokalbio vedimo lengvumu, įtaigumu, gebėjimu sudominti.
Vis dėlto, kaip ir sakė pats meras, metams bėgant kažkiek švelnėja jo požiūris į tam tikrus dalykus, mažėja principingumas. Viliuosi, jog kartu su šiomis savybėmis ateis ir supratimas, jog visiškai nebūtina nuolat akcentuoti savo nuopelnų ir pasiekimų, nes žmonės tiesiog tave mėgsta arba ne. Ir jiems visiškai nesvarbu, kad tu sulaukęs 26-erių uždirbai pirmąjį milijoną, tris kadencijas buvai sostinės meru ar buvai išrinktas labiausiai pasižymėjusiu jaunu žmogumi pasaulyje iš 70.000 kandidatų. Juk lyderis kaip magnetas traukia žmones prie savęs...
Artūras Zuokas yra toks, koks yra. Galima jį garbinti, galima maišyti su žemėmis, bet likti jam abejingu – sudėtinga. Susidaro įspūdis, jog tai ir yra tikroji lyderystė – nesvarbu, ką kalba, svarbu, kad kalba ir žmonės gaudo kiekvieną žodį. Didieji pasaulio lyderiai savo sėkmės aukštumas pasiekė tada, kai suprato, jog tikroji lyderystė yra ne apie juos pačius, bet apie juos supančius žmones. Linkiu A. Zuokui tapti tokio kalibro lyderiu!
Įvertinimas: 7/10.
