2010m. rugsėjo mėnesį leidyklai išleidus Helle Amin knygą „Susitikę dykumoje", internetiniuose portaluose kas mėnesį pasirodydavo vis nauja šios knygos recenzija, su vis skirtingais požiūriais ir nuomonėmis. Buvo rastos trys recenzijos apie šią knygą: Rasa Gečaitė „Hellen Amin. Susitikę dykumoje" (www.atgimimas.lt), Evelina Liutkutė „Susitikę dykumoje" (www.rasyk.lt), Nerijus Cibulskas „Drama. Su komedijos elementais?" (www.miestoiq.lt).
Dvi pirmosios liaupsina šią knygą, rašoma, jog ji viena iš geriausių skaitytų knygų ir rekomenduojama ją paskaityti visiems, o trečioji – ją vertina sarkastiškai. N.Cibulskas vadina šią knygą drama su komedijos elementais, teigia, jog Helle Amin turėtų nefigūruoti kalbant apie šios knygos autorę, o turėtų būti tik protagonistė.
Šios recenzijos tikslas – objektyviai įvertinti minėtą romaną, parodyti tiek geriausiai pavykusias vietas, tiek tas, kurios ne taip subtiliai išreikštos.
Tai autobiografinė knyga, kurioje rašoma apie kitokius papročius, kurie visiškai skiriasi nuo europietiškų, aprašomi tokie papročiai, kaip vanduo vietoje tualetinio popieriaus ir daug kitų neįprastų dalykų.
Helė – tai moteris, kuri metė iššūkį vyro dominuojančiai visuomenei ir laimėjo. Pagrindinė šio kūrinio idėja – moteris dviejuose pasauliuose. Skaitant šią knygą buvo įdomu susipažinti su arabišku gyvenimo būdu, jų žmonėmis, sužinoti jų papročius ir tradicijas. Buvo įdomu palyginti vakarietiškąją ir arabiškas kultūras, sužinoti jų teigiamas ir neigiamas savybes moters atžvilgiu. Mano manymu, Helės Amin istorija turėtų skambėti tarsi pavojaus varpas, nes vaikų, neteisėtai išvežamų į islamiškas valstybes, vis daugėja. Ši Helės kelionė prilygo žygdarbiui – svetimoje visuomenėje ji išdrįso pareikalauti teisingumo ir stoti į kovą už motinos teises, auginti savo vaikus. Moters kova buvo pilna dramatiškų įvykių ir pavojų. Cituojant jos žodžius, „dėl savo vaikų būčiau basa perėjusi dykumą". Susitikę Londono džiunglėse, išsiskyrė Saudo Arabijos dykymoje. Gal vis dėlto jie yra nesusitikę, bet išsiskyrę dykumoje? Tai tradiciška nelaimingos meilės, su žmogumi iš Arabijos, istorija tik su laiminga pabaiga, nes nėra nei vienos istorijos, kuri būtų apie tai parašyta ir baigtųsi laimingai.
Skaitant šią knygą reikia stengtis įsivaizduoti save Helės vietoje. Tai yra nesuvokiama, kad kažkur egzistuoja tokia neteisybė, kur moters žodis ir teisės yra paminamos jų vyrų. Tai ne tas pasaulis, kuriame mes gyvename. Tai atrodo visiškai kitas, nors jį nuo mūsų skiria tik septynios valandos skrydžio.
Tokių knygų, kurių turinys yra apie motinas, iš kurių yra pagrobiamas vaikas ir išvežamas į JAE, kur galioja visai kiti įstatymai, nei Europoje ar JAV. Kaip atsvarą šiai knygai galima nurodyti B.Mahmoodi, W.Hoffer romaną „Tik su dukra". Tai viena pirmųjų knygų, apie šią XXI a. krizę, kai vis dažniau yra pagrobiami vaikai iš mylinčių mamų. Tiesą pasakius, knyga „Tik su dukra" yra daug tikroviškesnė ir labiau intriguojanti. Ją reikėtų perskaityti prieš skaitant „Susitikę dykumoje" vien dėlto, kad pamatytumėte, kaip panašios istorijos gali būti parodomos visai skirtingai. Šią knygą rekomenduotume skaityti tiems, kurie nori lengvo, visai neįtempto siužeto, nes pabaiga yra atskleidžiama jau pirmuose puslapiuose.
