Šiandien sėdėjau kartu su keliais pažįstamais ir dėliojomės taškus ant „i“. Geriau būtumėm to nedarę, nes po visko nuotaika tikrai nepraskaidrėjo. Nors pastaruoju metu ir kalbama apie gyvenimo lygio bei ekonomikos kilimą, tačiau apžvelgus įstatymus ir valdančiųjų bei jiems pavaldaus aparato poelgius, vaizdas susidaro kitoks.
Esame nuoširdžiai vienas su kitu kiršinami, o kur konfliktas, ten reikia reguliavimo. Kuo aršiau pykstamasi, tuo labiau reikia tvarką daryti. Šiandien valdantieji bando supjudyti visas įmanomas visuomenės grupes: seną su jaunu, turtingą su vargšu, žmogų, kuriam pasisekė, su tuo, kuriam atsitiko nelaimė.
Pasižiūrėkite į taip jau brandintą, nublizgintą ir vis tiek sena davatka atsiduodantį, šeimos sampratą išverčiantį žarnom lauk, įstatymą. Konservatoriai yra tarytum apsėsti idėjos primesti visiems Manto Adomėno pasaulio suvokimą, ir spjaut jam ant kitos nuomonės. Šeima, pasak jo, bus tik du susituokę žmonės ir tik jų vaikai bus normalūs. Visi kiti - tai, panašu, nenorimas paleistuvių prieauglius. Normalioje valstybėje toks kišimasis į žmogaus asmeninį gyvenimą yra laikomas tikrai ne demokratijos požymiu, tačiau kokiai konservatyviai poniai net rankos per miegus ima drebėti „benkartus" smaugiant ir santuokos žiedus maustant.
Iki šiol tradicinė ir paprasta šeima buvo laikomas savaime suprantamu dalyku ir nereikėjo jai nei pabrėžtino etalono statuso, nei konstitucijos keitimo. Kiekvienas žiūrėjo savo reikalų. Išskirtos buvo šeimos, kuriose buvo vienišos mamos, tėčiai - žmonės, kuriems reikėjo pagalbos. Būtent todėl jie gaudavo pašalpas. Šiandien pašalpas duotų už standarto atitikimą. Nieko neprimena?
Nepaisant baisaus kišimosi į mano miegamąjį fakto, kyla juokas, kai sužinai, kad šitai „prakišinėja" žmonės gyvenantys nebe pirmoje santuokoje, apgaudinėję savo žmonas ir manantys, jog žino geriau. Pažįstu nemažai žmonių, kurie, valstybei kišant ranką į jų kišenę, paburba ir kenčia, tačiau, kai yra griebiama už tarpkojo ir tempiama prie velniai žino ko, bėgame visi.
Manau, kad toks neva tautos valios vykdymas yra visiškai idiotiškas, juolab kad tam prieštarauja didžioji dauguma vidutinio ir jaunesnio amžiaus žmonių. Visgi daugiau nei septyniasdešimt procentų senjorų mano kitaip. Ir jie ne už tokią Lietuvą kovojo. Lygiai taip pat ne už tokią Lietuvą kovojo ir armija bedarbių ar vidutinybių. Tokie nekovojo, geriausiu atveju stovėjo, rėkė ar nuoskaudą kam nors liejo.
Ne taip jau senai Lietuvoje turtas, sumanumas, apsukrumas ir gerbūvis buvo pastatytas šalia nuodėmės. Kiek daug pasipiktinimo sukėlė tai, jog Vladimiras Antonovas fotografuojasi savo brangiuose automobiliuose, kad kažkas gauna palūkanas iš banko arba turi namą geresnėje vietoje. Buvo nuspręsta tokiems žmonėms uždėti „progresinius" mokesčius, nes jie stengiasi ir siekia svajonių. Mano kuklia nuomone, kai tu moki procentus nuo savo uždirbtų pinigų, yra progresinis apmokestinimas.
Deja, dauguma vyriausybės narių, ruošusių įstatymą, arklį tik televizijoje ir ant herbo matė. Ne veltui siejasi su prabanga. Su motociklais buvo bandyta (laimei nesėkmingai) dar juokingiau - prabanga pagal variklio tūrį. Ir tu paaiškink dabar seneliui kaime, kad jo „ižas", su kuriuo važiuoja karvių melžt, turi per didelį variklio tūrį, todėl prabanga (nepaisant valstybei naudingo didesnio kuro sunaudojimo), o ūkyje padedantis arklys apskritai yra prabangos reikalas. Betrūksta, jog muzikos instrumentus pagal stygų kiekį apmokestintų. Bankrutuotų Veronika Povilionienė su savo kanklėm.
Kai kuriais paskaičiavimais, šiandien mūsų šalyje produktą sukuria mažiau nei pusė milijono žmonių. Tai ta dalis gyventojų, kurie lieka atmetus vaikus, pensininkus, bedarbius ir valstybės tarnautojus. Jie išlaiko daugiau nei keturis kart daugiau galvų. Kai vežėjai atsibudę ryte sužino, jog penkis kart pakilo kelių mokestis, kai įmonių vadovai staiga tampa baudžiamais dėl per didelio turto, jie tiesiog nusprendžia mokesčius mokėti kitur, ten, kur juos gerbs. Kai yra gerbiamas tik išlaikytinis, tai šalyje ir lieka tik tokie.
P.S. Šią savaitę vienoje televizijoje pasirodęs V. Uspaskichas yra vienas nemėgstamiausių mano politikų, tačiau nukelsiu kepurę už pastebėjimą, jog viešai kultivuojamas skurdas. Tampame šalimi su nulinėmis ambicijomis ir tikslais: nesistenk, neturtėk, neįgyvendink svajonių.
