Mano vardas Arčis. Mano istorija ilga ir labai paini. Viskas prasidėjo nuo to kai turėjau mylinčius šeimininkus, bet likau gatvėje. Klaidžiojau ilgai nežinomais keliais. Kol atsidūriau Grindoje. Ten, su visais likimo draugais, kažko laukėm. Gyvenom dėl kažko.
Kai kurie iš mūsų buvo išvesti į nežinią, kai kuriuos pasiimdavo čia atėję žmonės. Mano laikas tirpo. Kiekviena diena nežadėjo nieko naujo. Vis mažiau žmonių pastebėdavo mane. Ir štai, vieną lemtingą dieną atėjo vyras. Jis norėjo pasiimti kitą likimo bičiulį, bet jis vyrui pasirodė per garbaus amžiaus. Todėl pasiėmė mane. Džiaugsmingai žygiavau šalia jo pro vartus. Turėjome namus su dideliu kiemu kuriame bėgiojau. Bet laikui einant pastebėjau, jog jam mielesnis alkoholis nei mano akys. Ir be paaiškinamos priežasties vėl atsiradau gatvėje.
Klajojau ilgai. Vienų žmonių rankos mane paglostydavo, kiti nepagailėdavo maisto gabaliuko, kai kurie palydėdavo tik abejingu žvilgsniu, bet būdavo ir tų kurie netingėdavo nuvyti į šalį. Dienos slinko lėtai. Šaltis vis spaudė mano kūną. Vis sunkiau būdavo man keliauti į nežinią. Taip praėjo keletą mėnesių. Galų gale, patekau į benamių žmonių nelaisvę. Jie jau turėjo vieną šunytę. Ji buvo labai sublogus ir serganti. Kartais ir jie mus pavaišindavo maistu, bet netokiu jau ir skaniu. Kartais tekdavo nugvelbti ir neretai kentėti nuo jų neapykantos. Vieną ankstų ryta mes visi sušąlę keliavom Kalvarijų gatve kol nesutikom moteriškės. Kuriai manęs labai pagailo. Ji už kelis simbolinius litus mane išpirko, bet kita šunytė liko su jais.
Nukeliavom pas moterytę į namus. Ten buvo šilta ir gera. Gavau pavalgyt ir buvau daug glostomas. Vieną rytą ji kažkur ruošėsi išeiti. Nelietė pasaitėlio. Todėl supratau, kad manęs ji nesives kartu. Išsigandęs žvelgiau į ją. Ji nieko nesakius išėjo. Man pasidarė baisu. Kad ir kaip būtų gera namuose, be šeimininko tai nieko verta. Laukiau jos, nors nežinojau ar grįš. Ne iš pikto išmėčiau daiktus, ne blogo norėjau kai drąskiau duris. Tiesiog ilgesys ir noras ją surasti spaudė širdį vis labiau. Aš šaukiau, kviečiau, norėjau, kad išgirstų kaip aš pasiilgau jos rankų ir kvapo... Niekas negirdėjo. Laukti buvo vis sunkiau.
Staiga sukrebždėjo durys ir jos atsidarė. Išvydau ją! Ji grįžo! Su džiaugsmu nėriausi iš kailio ir bandžiau pabučiuot jos ranką, bet gavau kirti per šoną. Jos žodžiai vis skambėjo mano galvoje: „kodėl taip padarei? Tu blogas!" Džiaugsmas dingo. Širdelę skaudėjo labiau nei šoną. Aš jos taip laukiau.. O ji šitaip.. Gulėjau ant žemės ir mąsčiau apie viską. Kodėl aš blogas? Juk aš nekaltas, kad gimiau nereikalngas... Aš nekaltas, kad lauke taip šalta.. Nekaltas kad neturiu namų. Jei tik būtų truputėlis meilės... Niekada mano skruostais neriedėtų tos sūrios ašaros.
Tą dieną atėjo mergina nešina mažų šunelių. Aš mačiau, kad moterytės rankos, kurios glostė mane, dabar su didžiausia meilę glaudžia kitą. Tą akimirką žemė pasidarė kaip niekad šalta. Mergina priėjusi prie manęs mane paglostė ir uždėjo antkaklį. Ji mane nuramino ir paglostė. Sakė, kad viskas bus gerai. Uždėjo pasaitėlį ir mes išėjom. Nežinojau nei kur, nei kodėl... Tiesiog sekiau ir tiek. Nuėjom prie parduotuvės ir ji mane pririšo prie stulpo. Aš išsigandau, nors ji sakė sugrįš. Mano širdis vistiek nerimavo. Visaip bandžiau atitrūkti, kandžiojau pavadėlį, bandžiau nutraukti, bet jis - geležinis... Aš bejėgis. Teko sedėt ir laukt. Mačiau kaip išeina žmonės, bet jos vis nemačiau. Galiausiai ji sugrįžo nešina skanėstais, ir su šypsena veide. Buvo ne tik skanu, bet gera, kai ji mane apkabino. Vėl patraukėme nežinia kur.
Ėjome ir ėjome. Vėliau laukėme kažko. Ir atvažiavo autobusas. Niekada nebuvau taip arti jo, tuo labiau jame. Todėl spyriausi tolyn. Kai jos švelnus, bet griežtas balsas liepė lipti, nes pėsčiom per toli, teko pasikliauti. Todėl nedrąsiai, bet tvirtais žingsniais įlipome ir tuoj pat atsisėdome. Visą kelia jos rankos kutinėjo mano ausis... Kad Jūs žinotumėte, koks neapsakomas jausmas. Kai išlipome iš to daikto, pasijaučiau ramiau turėdamas stabilią žemę po kojom, todėl atkutau ir ėmiau tyrinėti naują teritoriją, kurioje niekada dar nebuvau. Nauji kvapai, žmonės. Vėl teko laukti prie parduotuvės. Bet dabar jau buvau ramus. Tikrai žinojau, kad ji sugrįš.
Sutikome kokį tai vyrą. Kurio labai bijojau. Nuėjome pas jį į namus. Ten praleidome naktį. Nors naktį labai norėjau būti šalia jos, ir klausytis jos kvėpavimo, bet tas vyras liepė man išlipti iš lovos. Todėl nepabijojau pasipuikuoti savo baltutėliais dantukais. Vistiek likau nesuprastas ir išvytas... Na nieko, perdaug neliūdėjau, juk ji vistiek šalia, truputį toliau, bet šalia. Ryte mes vėl keliavom, vėl naujos vietos, kvapai ir žmonės. Ir dabar jau nukeliavom į jos namus. Jie buvo pilni jos kvapo, jos augintinių. Dar susipažinau su močiute ir mažu žmogeliu prie kurio man patiko rymot. Po kiek laiko atėjo ir vaikinas, jo nebijojau nes jutau, kad geros širdies ir jis. Močiutei kažkur išėjus neišsigandau. Juk ne vienas likau.
Po to nutiko atvirkščiai, mergina ir vaikinas išėjo, o močiutė liko. Va tada jau išsigandau. Nenorėjau taip greit ir jos netekt. Teko šaukti... Vėl likau nesuprastas ir grieštai pabartas. Teko gulėt prie durų ir klausytis. Ji sugrįžo. Džiaugsmingai ją pasitikau, ji man atsakė tuo pačiu, tuo tarpu jos augintinė Džika irgi truputėli pavydėjus atbėjo pasisveikit ir džiaugsmingai aplojo. Vakare gavau pavalgyt. Mergina visą vakarą kažką kalbėjo telefonu. Blaškėsi iš vieno kambario į kitą. Visą naktį pragulėjau šalia jos lovos. Ryte džiaugsmingai ją pasveikinau ir išcypiau visą gero ryto palinkėjimą. Ji nusišypsojo ir paglostė mane. Įsikeberiojau į jos lovą ir įsitaisiau šalia. Tiesa sakant šiek tiek nepatogu buvo, nes vis slysdavau lauk, bet juk svarbiausia šeimininkas.
Ruošėmės pusryčiauti ir ji kažką paėmė iš narvelio. Buvo įdomu, kas tai. Todėl stojausi ant dviejų kojų ir stengiausi pamatyti. Ji nusišypsojo ir parodė man mažą, tikrai mažą juodą padarėlį, kuris sujudėjęs mane išgąsdino. Tai buvo pelė. Nesupratau, ką ji veikia namie, bet jei jai gerai, tai ir man gerai. Tiesa, sužinoję,s kas tam narvelį, pro jį ėjau atsargiai ir didesniais lankais.
Štai ir vėl ji kalba telefonu. Išėjome į lauką. Pasivaikščiojome. Aš pabėgiojau su Džika, kartu paganėme varnas, ir grįžome namo. Atsigaivinęs vandeniu nusprendžiau nusnūsti. Bet ji vėl kalbėjo telefonu. Niekaip negalėjau suprasti. Staiga ji baigė kalbėti, priėjo prie manęs ir apkabino labai stipriai. Nesupratau, bet mėgavausi.. Norėjau, kad tai tęstusi amžinai.
Sulaukėm skambučio į duris, Džika puolė loti, o aš pasimečiau. Tas šurmulys... Atsistojau kampe ir stebėjau. Atsidarė durys ir įžengė moteris. Ji šypsojosi ir žvelgė tiesiai į mane. Man suspaudė širdį... Ką aš vėl padariau... Mergina paėmė ankaklį, bet jis ne mano.. Jis buvo mažas ir veržiantis, paėmė pasaitėlį, bet jis irgi ne mano, jis labai trumpas ir plonas... Juk lauke nepatogu bus eiti su juo.. Pažvelgiau į savo pavadėlį gulinti ant stalo.. Kodėl mes neisime su juo? Kodėl šis antkaklis veržia? Juk mano grandinėlė man tiko... Nieko nesuvokdamas išėjau į lauką, niekur neskubėjau. Kad ir kur einam.. Aš ten tikrai nenoriu.
Štai automobilis. Mergina bandė mane į jį įkelti. Nenorėjau. Bet įkėlė. Pamačiau, kad ji nelipa kartu, todėl galvotrūkščiais šokau iš ten, tiesiog kritau jai ant kojų.. Kita moteris mane pakėlė, bet aš grypštelėjau jai. Nenoriu niekur, juk aš jau turiu viską ko norėjau.. Kodėl negaliu likt? Niekas nieko man nesakė. Kai mergina įlipo į automobilį įlipau ir aš, ir tyliai pasakiau: „Kur būsi tu, Ten ir aš " Šalia jos buvo ramu, bet visvien širdelė drebėjo. Staiga sustojome. Atsidarė durys ir pakvietė mane lauk. Nesujudėjau, juk ji nelipa. Kai ji išlipo aš irgi iššokau lauk. Ir štai... Tas pats vaizdas... Ta pati prieglauda... Atrodo, viską turėjau. O dabar viskas nuo pradžių.
Ji tvirtai laikė mano pavadėlį, nors aš nebėgau. Aš net pajudėt nenorėjau. Jaučiau, kad ji labai nuliūdus. O, kad ji žinotų, ką tada aš jaučiau... Įėjome į teritoriją. Mus pasitiko kitos merginos. Jos šnekėjo. Vieną akimirką aš glaudžiausi prie jos kojų, o kitą jau lydėjau akims tolyn. Mačiau ašaras jos akyse, bet mano ašaros užgožė viską. Bandžiau ištrūkt... Bet juk ankaklis per mažas. Ji pažadėjo mane aplankyt... Bet aš noriu turėti savo ankakliuką, pasaitėlį, savo dubenėlį su maistu, namus kuriuose visą šitą galėčiau rast, bet svarbiausia šeimininką, kurio širdyje visą laiką būčiau aš. Aš nebenoriu daugiau klajot. Nenoriu daugiau draskyt savo širdelės. Padėkit man rasti namus... Aš tyliai ir nebyliai meldžiuos.
Arčis šiuo metu yra Vagonėliuose: L. Giros g 131, Vilnius. Ateikite su juo susipažinti. Telefonas pasiteirauti: +37067671317, +37060650618. Jis tikrai Jūsų laukia.
