Jau praėjo metai, kaip niekuo nenusikaltęs, ramaus ir taikaus būdo senjoras liko benamiu, „Grindos“ kaliniu, o vietoj savo vardo, kuriuo jį, kažkada jauną ir žaismingą šunį, šaukė jo šeimininkai, gavęs kalinio numerį.
Kai beglobio gyvenimą „Grindoje“ pradėjo statyti į rėmus negailestingas laikas ir mirties grėsmė, jį išlaisvino laikina globėja, kuri jį perkrikštijo Draugužiu ir atsiliepė apie jį labai palankiai: „Draugužis ypatingai ramus, paklusnus, draugiškas šuo. Maistui nėra išrankus, tik nelabai mėgsta sausą. Jis yra toks šuo, kuriam reikia tikrai atsidavusio šeimininko, nori jo dėmesio. Pačioje pradžioje jis buvo labai nedrąsus, tarsi išsigandęs, bet dabar jis labai žvalus“. Deja, globėjos namai tebuvo tarpinė stotelė – Draugužis tapo geltonųjų vagonėlių gyventoju, senbuviu.
Draugužis puikiai pateisina jam suteiktą vardą – jis yra tikras draugas, ne viena savanorė prisipažino, kad pasivaikščiojimų metu pasišneka apie gyvenimą su šiuo išmintingu senjoru ir visada būna išklausyta ir suprasta. Kiekvienas, pažinęs Draugužį, įsitikina, kad vienintelė priežastis, dėl ko jis taip ilgai glaudžiasi geltonojo vagonėlio narve ir neranda savo naujųjų tikrųjų namų, yra tai, kad jo išvaizda nėra pritrenkianti, o charakteris nėra žaismingas ir paperkantis iš pirmo žvilgsnio, nes tai nėra mielas neklaužada putlus pūkuotas mažas šunytis-žaisliukas. Tačiau kiekvienas, kas įžvelgia Draugužio sielos paslaptį, supranta, kad jis yra tiesiog puikus šuo.
Savanorė, kurios sodyboje Draugužis šią vasarą viešėjo ne kartą, tvirtina, kad dėl savo brandaus amžiaus jis yra ramus ir išlaikytas, balsą parodo tik tada, kai apsipratęs naujoje teritorijoje, pakankamai ją apžymėjęs, susivokia, kad yra atsakingas už jos gynybą – tada parodo balsą, tokį stiprų, žemą, vyrišką. Su kitais šunimis sutaria gerai, tiksliau nelabai į juos kreipia dėmesio.
Draugužis paskendęs savo mintyse ir prisiminimuose, neįdomūs jam kitų šunų paiki žaidimai, jis mieliau gulinės pavėsyje, vartysis žolėje, kuri, tiek laiko praleidus ant kietų narvo grindų, taip maloniai kutena pilvuką. Draugužio puikios manieros prie stalo – kad ir kaip skaniai kvepėtų maistas, tačiau sudrausmintas nusuka nosį šalin ir neįkyri prašinėdamas. Be to, Draugužis tikras keliautojas – mašinoje jaučiasi puikiai, susidomėjęs seka pro langą besikeičiančius vaizdus, stebi vairuojantįjį, gaudo snukučiu orą per ventiliatorių. Galiausiai, kas yra labai svarbu kiekvienam augintojui, Draugužis yra labai tvarkingas, savo reikaliukus atlieka lauke.
Svarbiausia, ką reikia suprasti apie Draugužį – reikia jam duoti laiko, kol jis įsitikina, kad yra saugus, kad padėjęs galvą ant kelių arba gudriai pakišęs snukutį po delnu, bus paglostytas ir meiliai pakalbintas, o nenuskriaustas. Ir dar – nereikia tikėtis iš jo smagių triukų ir linksmų išdaigų, o tiesiog ramaus ir atsidavusio buvimo šalia. Draugužio amžius nebe tas, o ir nusilpusios akelės lemia jo ramų, kartais kiek neužtikrintą būdą, dėl ko jam ypač svarbus saugumo ir pastovumo jausmas.
Gal būtent TU gali jam tai suteikti...?
Kontaktai: Indrė 8-616-15454
