Gera namuose ištiesti pavargusias kojas ant šilto apkloto, įsitaisyti fotelyje prie židinio ar susisupus į minkštą pledą susirangyti ant lovos krašto. Tai namai, kuriuose randame savo vietą, kur jaučiamės saugūs ir ramūs. Mūsų augintiniai patenkinti, kai susirango prie šeimininko kojų ir tyliai šniurpaudami snaudžia. Jie visa savo esybe jaučia meilę, prisirišimą, saugumą. Deja, kasdienybė ne visada yra tokia maloni...
Kauno ,,Aušros“ gimnazijos 2 g gimazinės klasės mokiniai, artėjant pasaulinei gyvūnų dienai, sugalvojo gerumo akciją beglobiams gyvūnėliams, kuriems trūksta ne tik meilės, bet ir kasdienio maisto, kur likimas skaičiuoja nerimo dienas ir naktis, ar atsiras tikrasis šeimininkas, prie kurio šono susirangys vieną vakarą benamiu tapęs kačiukas ar šunelis.
Mokiniai, nupirkę įvairaus maisto, aplankė Šv. Gertrūdos gatvėje įsteigtą Gyvūnų globos centrą. Veterinarijos felčeris Giedrius Survila papasakojo apie globos centre atliekamas procedūras: šunų kirpimą, dresavimą, gydymą, beglobiais tapusių gyvūnų maitinimą ir priežiūrą, ligas, psichologines problemas, kurias galėjo išgyventi ir patirti į šiuos namus atkeliavę gyvūnai. Vieni jų baikštūs, gūžiasi ir bijo žmonių, kiti agresyvūs ir aiškiai rodo, kad žmogus prie jų nepageidaujamas.
Mokiniai pavaikščiojo po gyvūnų globos centrą, stebėjo ten gyvenančias kates (jų apie trisdešimt). Ant rankų paimtus kačiukus ilgai nepaleido – jie snaudė įsikibę šilto šaliko ar prisiglaudę prie vaikiškai tyro delno. Šie paaugliai, organizavę akciją, jautrūs – jų rankos šildė tuos, kurie laukia savo būsimų šeimininkų. Akyse – beribis ilgesys turėti namus.
Žinoma, atsiras geraširdžių žmonių, kurie užeis į šitą centrą ir paprašys įsigyti augintinį. Veterinarijos felčeris G. Survila sako, kad imdamas į namus gyvūnėlį žmogus turi pamąstyti apie savo įsipareigojimus ir atsakomybę jam. Gaila, kai kačiukas nukeliauja į namus, kur tebuvo trumpas vaiko užsigeidimas turėti gyvūną, o apie priežiūrą ir rūpesčius nepagalvota. Kai toks gyvūnėlis nusibosta, jo likimas atsiduria nežinioje. Lengviausias kelias – nuvežti ir paklaidinti, o jeigu kas nors ir suras, tai vis tiek nežinos, kas taip padarė. Argi žmogus tapo žvėris? Kaip galima skriausti mažą gyvūnėlį? Kas davė jam teisę?
Gal kam pasirodys, kad tai yra emocinis proveržis, kad gyvūnui norima suteikti kažkokią išskirtinę vietą, bet manau, kad atsiras didžioji dauguma mylinčių gyvūnus žmonių ir pritars minčiai, kad niekam neleista skriausti mažą padarėlį, kad lietuvių rašytojo Jono Biliūno novelės ,,Kliudžiau“ drastiška pabaiga – ,,tai buvo vienatinis mano gyvenime šūvis“ – nepasikartotų. Tai yra dėmė žmogiškumui. Gyvūnų augintojai supranta, kad namuose įkurdintas augintinis yra jau lygiateisis tos šeimos narys. Jis atiduoda visą savo meilę ir prisirišimą už kasdienio viralo dubenėlį ir šiltą paklotą.
Marija Gustainienė
