Dar net neįsigalėjęs naujasis gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas sukėlė tikrą audrą tarp kovinių ir pavojingų šunų veislių mylėtojų. Spauda ir internetas jau nuo praėjusių metų pabaigos mirgėte mirga ironiškais ir piktais pastarųjų pasisakymais – teigiama, kad naujasis įstatymas įteisins kovinių ir pavojingų šunų žudymą. „Monstrai ar su gyvybe turėsiančios atsisveikinti naujojo Lietuvos įstatymo aukos?“ – klausia vienos iš daugelio internetinių publikacijų antraštė.
Siekdami atsakyti į šį klausimą, turėtumėme susipažinti su situacija, privertusia sukurti įstatymo pataisą, skelbiančią, kad „Lietuvos Respublikoje draudžiami koviniai šunys, kovinių ir pavojingų šunų mišrūnai, išskyrus iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos laikomi, turint savivaldybės administracijos išduotą leidimą. Tokie koviniai šunys, kovinių ir pavojingų šunų mišrūnai, turi būti kastruoti ir negali būti toliau veisiami, įsigyjami ir parduodami“. Derėtų pastebėti, kad kovinių ir pavojingų šunų augintojai be reikalo pergyvena, kad jų augintiniai turės atsisveikinti su gyvybe – to naujojo įstaytymo projektas nenumato.
Kodėl atsirado toks gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo punktas? Jo reikiamybę rodo praktika. Galima prisiminti daugybę atvejų, kai kovinis, pavojingoms veislėms priskiriamas šuo ar kovinių ir pavojingų šunų veislių mišrūnas sunkiai sužalojo kitus gyvūnus, žmones ar net savo pačių savininkus.
Prisiminkime praėjusių metų rugsėjo mėnesio įvykį, kai Kaune, Vinčų gatvės daugiabučio namo laiptinėje, kovinis šuo sukandžiojo penkis žmones: keturias moteris ir jas gelbėjusį vyrą. Amerikiečių pitbulterjero veislės šuo į laiptinę išbėgo, kai girats jo šeimininkas atidarė savo buto duris. Išsprukęs augintinis netruko užpulti kitų namo gyventojų.
Moterys buvo sužeistos sunkiai, tad buvo skubiai nugabentos į ligoninę, o jas gelbėjęs vyras atsipirko lengvesniais sužalojimais, tad medikų pagalbos jam neprireikė. Labiausiai tądien nukentėjo 70-metė užpulta moteris – jos kojos ir rankos buvo nusėtos plėštinėmis žaizdomis, oda buvo nuplėšta, raumenys išdraskyti.
Girtas šuns savininkas nuvežtas į policijos nuovadą, o gyvūnas atsidūrė gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos „Nuaras“ žinioje.
Kur kas „šviežesnis“, praėjusios vasaros įvykis – rugpjūčio mėnesį mergaitė Šančiuose vedžiojo amerikiečių pitbulterjerą. Aišku, šuns nesuvaldė, tasai paspruko ir užpuolė kitą šunį – prie būdos pririštą vokiečių aviganio mišrūną. Pastarąjį atvykę gyvūnų globėjai rado leisgyvį. Kaip paaiškėjo vėliau, agresyvus šuo buvo paliktas prižiūrėti kaimynams – jų mergaitė ir vedžiojo gyvūną. Kaimynai pašėlusį šunį sutramdė, tačiau prašė atvykusių „Nuaro“ darbuotojų, kad gyvūnas, kol grįš jo šeimininkai, būtų paimtas į gyvūnų globos namus.
Na, o šių metų spalio mėnesį Kaune, Šilainių mikrorajone, siautėjęs amerikiečių Stafordšyro terjero mišrūnas buvo neišrankus – puolė ir kitus gyvūnus, ir žmones. Liudininkų teigimu, palaidas agresyvus šuo puolė kiekvieną praeinantį – sudraskė kelis šunis, kuriuos už pavadėlio vedėsi šeimininkai, užpuolė praeinančią moterį. „Pagal jo išvaizdą, randuotą kūną, galima spėti, kad jis buvo ruoštas kovoms. Jis puola ir gyvūnus, ir žmones“, - sakė šuns atvykusi sugauti Gyvūnų globėjų asociacijos vyr.specialistė Lolita Grėblikienė. Tąkart Stafordšyro terjero mišrūnas taip pat nugabentas į gyvūnų prieglaudą, kur privalėjo išbūti 14 dienų karantininį laikotarpį. Įsivaizduokite, kaip kaskart gyvūnų globos namų darbuotojai rizikuoja, prižiūrėdami tokius agresyvius šunis.
Dar „karštas“ įvykis, kurio metu vėl liūdnai pagarsėjo pavojingoms veislėms priskiriami šunys, kai lapkričio 12-13 –osios naktį Kauno rajone, Garliavoje, Stafordšyro terjeras apkandžiojo sutuoktinius. Šunį jiems prižiūrėti paliko į užsienį išvykęs sūnus. Anksčiau jokios agresijos nerodęs Stafordšyro terjeras netikėtai puolė žmones, kai jie bandė nuvyti gyvūną nuo išsirausto kaulo. Moteriai apkandžiota ranka ir koja, o vyras sužeistas dar rimčiau – jis gydosi ligoninėje.
Tai tik keli pastarųjų metų Kauno miesto atvejai, parodantys, kokiais žvėrimis gali tapti iki tol buvę ramūs koviniai ar pavojingų veislių šunys. O kiek dar užpultų žmonių yra kituose miestuose? Kiek yra atvejų, nenuskambėjusių žiniasklaidoje? Tokie faktai iliustruoja būtinybę griežtinti agresyvių šunų laikymo įstatymus.
Kovinio šuns agresija – blogo auklėjimo rezultatas?
Dauguma kovinių ir pavojingų veislių šunų šalinininkų teigia, kad šių šunų veislių atsovai nėra labiau agresyvūs nei bet kurios kitos veislės šunys. Jie tiki, kad viskas priklauso nuo šeimininko įdėtų pastangų ir dresūros. Deja, tačiau taip lengvai pakeisti šuns prigimties neįmanoma. Agresija yra užkoduota jų genuose, o to net ir pats geriausias auklėjimas neišguis lauk. Apie tai savo nuomone ir žiniomis sutiko pasidalinti zooinžinierė Gaiva Pundytė. Žemiau pateikiamas jos pasisakymas raštu (siekiant išvengti pavojaus iškraipyti G. Pundytės mintis, tekstas redaguotas tik pašalinant pasitaikiusias korektūros ir gramatines klaidas):
Aš, diplomuota zooinžinierė, jokiu būdu nesutinku su nuostata, kad koviniai šunys agresyvumu niekuo nesiskiria nuo kitų veislių šunų. Kiekviena veislė buvo kuriama tikslingai vykdant atranką, paranką ir imbridingą, į kurią nors kartą siekiant įvesti ar įtvirtinti pageidaujamas savybes bei atsikratyti nepageidaujamų. Veislės kūrimas yra rimtas, ne vieną dešimtmetį užimantis darbas, tad teigimas, kad koviniai šunys nepasižymi jokia agresija, o viskas priklauso tik nuo dresavimo, yra tikras įžeidimas šių veislių kūrėjams.
Veisimas – tai tikslinga veikla, nukreipta į tam tikrų gyvūno savybių išlaikymą ir tobulinimą. Taip tarp tarnybinių veislių šunų buvo akcentuojamos tokios darbinės savybės kaip turto ir asmens apsauga, sargumas bei nepatiklumas, medžioklinių – sekimas kraujo pėdsakais, žvėries aptikimas ir sulaikymas, pašauto paukščio ištraukimas iš vandens ir t.t. Natūralu, kad veisiant kovinius šunis buvo tobulinamos jų kovinės savybės – tai ne tik šuns fiziniai duomenys, bet ir kovoms reikalinga agresija. Agresija, nestabili psichika – tai genetiškai determinuota gyvūno interjero dalis. Būtų klaidinga manyti, kad visos gyvūno eksterjero ir interjero dalys yra paveldimos, o agresija, nestabili psichika – tai tik blogo šuns auklėjimo padarinys. Taip, sutinku, kad netinkamas elgesys su gyvūnu gali rimtai pažeisti jo psichiką, bet jei tai paveldima – joks dresavimas šios genetinės savybės neištaisys. Tarybiniais laikais buvo atsiradusi Lysenkos teorija, teigianti, kad fenotipas daro įtaką genotipui. Jei taip būtų, tai medžiotojai nevargtų su medžioklinių šunų uodegomis – kiek jas bekerptų, nauji šuniukai vis tiek gimtų su uodegomis. Visi mes prisimename Mendelio dėsnius, jei jau žalias žirnelis, tai – žalias, jei geltonas – tai geltonas. Iš čia „išplaukia“ pagrindinis veisimo dėsnis – „toks gimdo tokį“. Tarnybinių veislių šunims gimsta tarnybinėmis savybėmis pasižymintys šuniukai, medžiokliniams – medžiokinėmis, koviniams – kovinėmis.
Taigi nepageidaujamas interjero savybes – agresiją ir nestabilią psichiką – galima pašalinti tik veisimu, t.y. vykdant tikslingą atranką ir paranką, o ne dresavimu. Bepigu girtis, kad išdresavo kovinį šunį, kai jame nebuvo genetiškai deteriminuotos, ryškiai išreikštos agresijos. Jei dresavimas būtų toks visagalis dalykas, tai iš vokiečių aviganio būtų galima padaryti puikų paukštinį šunį, o iš takso – puikų tarnybinį. Deja, lygiosiose žirgų lenktynėse dalyvauja tik grynakraujai jojamieji žirgai, pieną duoda pieninių veislių karvės, o karakulį gauname tik iš karakulinių veislės avių. Veisime yra toks dalykas – savybių išryškinimas, kai atitinkamos kilmės talentingas lenktyninis žirgas, tikslingai treniruojamas, tampa čempionu, atitinkamos kilmės pieninė karvė, pritaikius tinkamą šėrimą, duoda rekordinį kiekį pieno. Jei šių sąlygų nesukursime, gyvūno išskirtinumas gali ir nepasireikšti, bet genuose tai vis tiek glūdės. Tegul Jūsų neužliūliuoja iš pažiūros ramus kovinės veislės šuo, jei jis turi paveldėjęs nepageidaujamų (dabar nepageidaujamų, o anksčiau ypač vertinamų) charakterio ar temperamento savybių – esant atitinkamoms aplinkybėms tai gali pasireikšti.
Pats gyvūnas gali ir nepasižymėti tam tikromis savybėmis, bet dėl jo prepotentiškumo palikuonys paveldės tas savybes. Pavyzdys – lenktyninių žirgų istorijoje garsi kumelė Pakachontas. Nei ji pati, nei jos palikuonys nepasižymėjo ypatingai išskirtinėmis savybėmis, bet jos anūkai buvo išskirtiniai.
Pasikartosiu – ne fenotipas lemia genotipą, o genotipas – fenotipą. Taigi dresavimas yra tiek efektyvus, kiek tai leidžia šuns genotipas. Jei kas tam bando prieštarauti, tai tik atstovauja kiekvienam nors kokį biologinį išsilavinimą turinčiam žmogui juoką sukeliančiai Lysenkos teorijai. Tuomet toks žmogus neturėtų stebėtis, jei jo žmonai gimtų juodaodis vaikas vien dėl to, kad gimdymo metu per langą pažiūrėjo juodaodis.
Yra gera lietuviška patarlė – „Kiek vilką bešertum – vis tiek į mišką žiūri“. Pagalvokime, ar verta „perdarinėti“ kovinių šunų veislę, gal paprasčiau jos tiesiog daugiau nebeveisti. Yra panašių veislių, kad ir Stafordšyra terjeraii, tik nereikia jų dauginti patiems – geriau įsigyti iš patikimų veisėjų rankų, su geros kilmės dokumentais. O jei toks šuo pademonstruos neadekvačią agresiją – atsakyti turės kinologai.
Ar naujasis įstatymas tikrai viską apvers aukštyn kojomis?
Pavojingų ir kovinių veislių šunų augintojai išsigando dėl savo augintinių likimo, tačiau naujasis gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas dabartinės situacijos kardinaliai nekeičia. Pavojingų veislių (joms priskiriami šie šunys: amerikiečių Stafordšyro terjeras, Stafordšyro bulterjeras, amerikiečių buldogas, Argentinos dogas, brazilų mastifas, kangalas, Kaukazo aviganis, pietų Rusijos aviganis) laikymo sąlygos išlieka tos pačios – joms auginti reikia specialių leidimų ir pažymų, įrodančių, kad žmogus neturi jokių priklausomybių nuo narkotinių medžiagų ar alkoholio, nėra teistas, yra psichiškai sveikas. Tokie šunys privalo būti registruoti, o savininkams reikia išklausyti specialius kursus.
Kovinių veislių šunys (amerikiečių pitbulterjerai ir Bandogai (amerikiečių mastifai)) bei kovinių ir pavojingų veislių mišrūnai įsigalėjus naujajam įstatymui bus draudžiami, tačiau tie, kurie jau buvo auginami iki įstatymo įsigalėjimo, neprivalės būti naikinami. Beje, dar 2004 m. gyvūnų gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo versija jau draudė į Lietuvos Respubliką įvežti kovoms išvestų veislių šunis ir jų mišrūnus, juos veisti ir jais prekiauti. 6.1 minėto įstatymo straipsnis skelbia: „Į Lietuvos Respubliką įvežti kovoms išvestų veislių šunis ir jų mišrūnus, juos veisti ir jais prekiauti yra draudžiama.“ To paties straipsnio antrajama punkte rašoma: „Kitus agresyvius šunis įvežti į Lietuvos Respubliką, veisti, dresuoti, ženklinti ir jais prekiauti, taip pat agresyvius šunis įsigyti ir laikyti gali tik asmenys, turintys savivaldybės ar Vyriausybės įgaliotos institucijos išduotus leidimus“.
Kodėl būtini griežti įstatymai?
Priimti griežtus reikalavimus agresyvių šunų atžvilgiu privertė patirtis, rodanti, kokį didelį pavojų kelia tokie gyvūnai.
Vienas tokių atvejų buvo dabar jau apie 8-10 metų senumo įvykis Prienų/Marijampolės rajone. Tuomet du Stafordšyro terjerai užpuolė ir sunkiai sužalojo vietinį miestelio gyventoją. Šuns savininkų teigimu, pastarasis, būdamas neblaivus, dažnai erzindavo kaimynų aptvertoje namo teritorijoje lakstančius šunis. Vieną kartą šis jo įprotis baigėsi liūdnai – apsvaigęs nuo alkoholio minėtas vyras erzindamas šunis netyčia užgriuvo ant vartų, tie šiek tiek prasivėrė, šunys išbėgo ir užpuolė erzintoją. Vyras buvo sunkiai apkandžiotas, stafordšyro terjerai jam nuplėšė skalpą. Teisėsaugos pareigūnai kaltais pripažino šunų savininkus – dėl to, kad jie neužtikrino gyvūnų nepatekimo už uždaros erdvės. Reikia pripažinti, kad šiuo atveju kaltas ir pats nukentėjęs asmuo. Po šio įvykio pradėta svarstyti griežtinti pavojingų ir kovinių veislių šunų laikymo taisykles.
Kitas atvejis, galutinai pastūmėjęs pakeisti gyvūnų globos įstatymą, buvo 2003 m. Klaipėdoje įvykusi nelaimė, kurios metu žuvo kūdikis. Devynerių mėnesių amžiaus mergaitę tuomet mirtinai sukandžiojo amerikiečių pitbulterjeras. Močiutės prižiūrimą vaikaitę šuo puolė visiškai netikėtai, kai moteris maitino mergaitę. Amerikiečių pitbulterjeras kūdikį griebė už kaklo ir galvos. Žaizdos buvo mirtinos. Įsisiautėjusio agresyvaus šuns nesugebėjo sutramdyti net specialistai – atvykę „Nuaro“ darbuotojai buvo priversti pasinaudoti specialiu nuotoliniu šautuvu, užtaisytu migdomaisiais vaistais. Po šio įvykio Seimo nariai ir tuometinis teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Aloyzas Sakalas inicijavo Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pataisas, kuriomis siekė uždrausti laikyti ir veisti kovinius šunis.
Taigi naujasis gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas situacijos kardinaliai nekeičia. Reikiamybė uždrausti kovinių veislių šunis juntama jau seniai. Įstatymo griežtinimu siekiama užtvirtinti gyvūnų saugumą ir jų augintojų atsakingumą.
O gal agresyvių veislių šunų augintojų visai nekontroliuoti?
Visai neseniai Kaimo reikalų komitetas pasitarimo metu nusprendė, kad reikia visiškai panaikinti agresyvių šunų veislių sąrašą. Tam pritarė ir kinologai, ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos bei Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovai. Panašu, kad seimo nariai niekaip tarpusavyje nesutaria ir siūlo vieną kitam prieštaringus sprendimus. Dar praėjusių metų pabaigoje buvo siekiama sugriežtinti pavojingų šunų laikymo sąlygas, o štai šiemet į viską tarsi numota ranka ir norima visai nebekontroliuoti tokių šunų augintojų.
Gyvūnų globėjų asociacijai sprendimas panaikinti agresyvių šunų veislių sąrašą kelia nerimą. Kasmet pasitaiko itin žiaurių atvejų (anksčiau aprašytieji – puikus pavyzdys), liudijančių, kad šie šunys kelia didelį pavojų tiek savo šeimininkams, tiek ir kitiems visuomenės nariams. Panaikinus šį sąrašą padidėtų neatsakingo agresyvių šunų auginimo atvejų. Taigi agresyvių šunų auginimo taisykles reikia griežtinti, o ne jas silpninti – būtent tai ir būtų daroma, priėmus galutinį nutarimą panaikinti pavojingų šunų veislių sąrašą.
Pagal dabar galiojančią tvarką norint laikyti agresyviems priskiriamą šunį reikia gauti specialius leidimus, išklausyti kursus. Vis dėlto net ir galiojant tokioms taisyklėms pasitaiko įvairių pažeidėjų, neatsakingų agresyvių veislių šunų auginimo atvejų. O kas būtų visiškai panaikinus minėtą sąrašą? Padėtis gali tapti nekontroliuojama. Pavojingus šunis galės laikyti bet kas ir bet kaip, o tai keltų labai rimtą grėsmę visuomenei. Todėl Gyvūnų globėjų asociacija siūlo rimtai apsvarstyti galimas agresyvių šunų veislių sąrašo panaikinimo pasekmes ir nuodugniai apgalvoti, ar minėto sąrašo panaikinimas būtų teisngas sprendimas.
