Mūsų visuomenėje senas šuo yra suvokiamas kaip senas kiauras batas: nei vienas, nei kitas nebėra tinkamas naudoti. Nudėvėtą batą išmetame. Neretas išmeta ir šunį, kuris jam dešimt ir daugiau metų tarnavo, saugojo namus, laižė rankas ir su džiaugsmu pasitikdavo prie durų.
Humaniškesni individai nusprendžia už visa tai atsidėkoti bent oresne mirtimi ir savo keturkojį nuveda pas veterinarą migdyti. Tačiau tiek iš vienų, tiek iš kitų savo gyvenimą ištikimybei žmogui paaukoję gyvūnai sulaukia ne ramios senatvės, o sugedusio prietaiso baigties. Tu nebereikalingas.
Net iš tų žmonių, kurie eskaluoja meilę gyvūnams, neretas, iš tikrųjų, myli tik sveikus ir jaunus, o garbaus amžiaus sulaukę padarai ir jų akyse - tarsi prekės, kurių galiojimo laikas pasibaigė.
Neretai toks požiūris yra dangstomas pseudohumanizmu - kalbomis apie tai, jog gyvūno numarinimas yra žmoniška išeitis, nes pastarasis jau ne gyvena, o tik egzistuoja. Tačiau tokios pseudožmogiškumą aukštinančios kalbos, savo ruožtu, iš tikrųjų dangsto žmogaus egoizmą ir tingumą. Liaudiškai kalbant, nenorą „terliotis".
Kaip ir žmonėms, garbaus amžiaus sulaukusiems gyvūnams neretai reikia aplinkinių pagalbos. Neretai sergama ir senatvinėmis ligomis - skauda kojeles, akys prastai mato, dėl iškritusių dantų nebetinka bet koks maistas. Mes nekalbame apie tokias ligas, kurių metu gyvūnas kankinasi, jam skauda. Turim galvoje tas sveikatos problemas, kurios aplanko mūsų tėvus, senelius, o anksčiau ar vėliau aplankys ir mus. Ar patinę sąnariai ir mums patiems atrodytų bilietu į nebūtį?
Ir retas kuris iš tų, kurie rauko nosis, pamatę senukus pražilusiais snukiais, susimąsto, kad šie keturkojai meilės ir rūpesčio nusipelnė labiau nei jauni ir sveiki. Pastariesiems dar viskas priešaky - pakliuvę į geras savanorių rankas, jie greitai suranda naujus namus. Ateity jiems dar daug skanių kaulų, kamuoliukų mėtymo ir lakstymo po kiemą. Senolių praeitis kupina tarnystės, dažnai ir skausmo, traumų ir išdavysčių. Ateitis - troškimo ramiai ir oriai sulaukti sunkaus gyvenimo galo. Nes jie, lėtai trepenantys ir besižvalgantys pavargusiomis akimis, nereikalingi niekam.
Dėl šių priežasčių gyvūnų globos organizacijos „Lesė" Kauno skyrius steigia pirmąjį analogo Lietuvoje neturintį keturkojų senjorų pensionatą. Ši mintis atėjo kartu su šešiais keturkojais senukais, kurie, nešini savų istorijų ir sunkumų bagažu, rado kelią į savanorišką gyvūnų prieglaudą. Leiskite jums juos pristatyti.
Klevukas
Klevukui apie 10-15 m, jis yra aklas ir kurčias, kailis ant nugaros vietomis visai nuplikęs. Kauno prieglaudoje jis atsirado prieš beveik metus, kai su mumis susisiekęs pakaunėje gyvenantis vyras paprašė iš jam priklausančios teritorijos išvežti atklydusį benamį šunį.
Kaip žiemą pamiškės krūmuose atsirado aklas, kurčias ir pusplikis keturkojis, dabar jau nebeatsakysi. Tik remdamiesi savo darbine patirtimi, savanoriai galėtų spėti, jog Klevukas į laukų pakraštį buvo atvežtas ir paliktas mirti. Nebetinkamas naudoti, išmestas savųjų šeimininkų lygiai taip, kaip broliai tautiečiai išsirenka kur laukymę miške ir atvežę išverčia savo buitines šiukšles. O ši gyva ir kvėpuojanti „šiukšlė" nuslinko iki artimiausių krūmų, susiraitė ant sniego ir, susitaikęs su savo kažkam nebereikalingos atliekos likimu, pasiruošė laukti savojo galo.
Apžiūrėjęs šunį, veterinaras galėjo daugiau pasakyti apie jo gyvenimą: baisūs dantys papasakojo apie atliekas, kurias teko valgyti, išplikimai - apie nuplikymą arba labai apleistą odos ligą, randai ant kaklo - apie iki smaugimo veržtą antkaklį, nuospaudos ant letenų - apie nuolatinį tupėjimą ant gryno betono.
Šiuo metu Klevukas gyvena Kauno „Lesės" prieglaudoje, kačių kambaryje. Dažniausiai snaudžia ant sofos, apsuptas pūkuotų uodeguotųjų, kurios jį mėgsta dėl skleidžiamos šilumos. Džiaugiasi puikiu apetitu, o pavasariui atėjus ir užsidėjus plikas nugaros vietas apsaugantį megztinuką, Klevuką vėl nešiosim į lauką pasivaikščiojimams po pievą, kuriuos jis labai mėgsta, tik bijo pats lipti laiptais.
Lakis
Šis šunelis tokį vardą gavo neatsitiktinai - pažintis su savanoriais dovanojo jam naują gyvenimą ir padėjo per plauką prasilenkti su mirtimi (angl. „Lucky" - tas, kuriam pasisekė, laimės kūdikis).
Į Kauno „Lesę" paskambino kėdainiškė mergina, kuri, vedžiodama savo pačios šunį, po daugiaaukščio balkonu pamatė kažkokią jau sunkiai bekvėpuojančią gyvą masę. Tai būta didelio perkarusio šuns, ant kurio sprando žiojėjo vyro plaštakos dydžio ir tokio pat pločio žaizda. Žaizda, kurios gylis buvo apie 5-6 cm, buvo kupina pūlių ir nekrotinių audinių. Geros širdies kėdainiškė sugebėjo šunį šiaip taip įprašyti į savo rūsį, proceso metu vis išgirsdama „jautrias" aplinkinių racionalizacijas apie tai, kad be reikalo čia tamposi su kažkokiu niekieno dvėsena.
Parsivežtas į Kauną, Lakis iškentė dvi operacijas ir visą eilę perrišimų, žaizdos plovimų, valymų, dreno dėjimų ir panašių procedūrų. Visa tai lydėjo keturkojo stoicizmas ir apatija - jis kentė viską nė necypteldamas, tačiau jau, vargu, ar betikėjo, kad dar yra vilties nekentėti. Ir staiga, su vis gerėjančia sveikatos būkle, ta viltis grįžo pas Lakį. O Lakis, ko gero, pirmą kartą mylimas ir tinkamai prižiūrimas, grįžo į šunišką vaikystę. Visiškai atsigavęs maždaug 10 m. šuo šiuo metu elgiasi kaip 2-3 mėn. šunytis: laksto, kvailioja, žaidžia, krenta savanoriams po kojomis ir daro salto ore. O meilė daro stebuklus.
Rembo
Kai Rembo, kuriam yra apie 9-12 m., pateko pas mus, jis svėrė 4,5 kg. Pro savo namo Rukloje langą besižvalganti moteris pastebėjo gatve klupinėjantį šunį. Keturkojis šiek tiek paeidavo, klupdavo ir krisdavo ant žemės. Trys žingsniai ir kritimas. Trys žingsniai ir kritimas.
Savanorių pirmas spėjimas - kad šuo yra patyręs sunkų galvos smegenų sutrenkimą - nepasitvirtino. Jokių avarijų, jokių dramatiškų aplinkybių, tik visiškas išsekimas ir dehidratacija. Kiek laiko gyvūnas praleido, nė kąsnio burnoje neturėjęs, kiek dienų negėrė, kiek savaičių prasiblaškė, kiek žmonių jį matė tokį, ir nieko nedarė - tai vėl klausimai, į kuriuos atsakymų nėra, o savanoriai jų ir neieško. Tvirtai tikėdami karma - kad kiekvienas gyvenime sulaukia atpildo - jie tokiais atvejais užduoda sau kitus: ar gyvūnas išgyvens, kaip galima jam padėti, ar verta pratęsti jo gyvenimą, ar padėti iš jo išeiti, ar yra vilties.
Po vizitų pas veterinarus, organizmą atstatančių procedūrų, dovanojamo dėmesio ir gero maisto šunelis pradėjo taisytis ir pavirto į atsidavimu ir ištikimybe alsuojantį padarą. Juokais mūsų pavadintas Rembo (nes iš pradžių dėl liesumo pečių linija atrodė nenatūraliai išreikšta), šis keturkojis džiugina savanorius kiekvieną dieną. Džiugintų bet kieno namus, tik niekas seneliu susidomėjimo nerodo.
Senolė
Mūsų pirmoji moteriškosios lyties keturkojė senjorė atkeliavo į prieglaudėlę iš Stakliškių. Minėto miestelio klebonas A. Rukšta ir klebonijos šeimininkė p. Anė yra dideli gyvūnų mylėtojai, priglaudę ir išgelbėję nuo mirties ir ligų ne vieną keturkojį. Dėl to ne tik žmonės, bet ir karvelis, burkuojantis tuopos viršūnėj, ir į klebonijos kiemą užklydęs beglobis šuo, ir po langu maiše numesta suspardyta katė čia randa savo namus.
Į ponios Anės akiratį ir pakliuvo kalytė senolė, kuri vieną dieną nelauktai prarado savo turėtus namus. Nuo kitų „Lesės" senjorų Senolės istorija skiriasi tuo, kad šalia jos vyniojasi ir žmogiškosios tragedijos siūlas. Buvęs garbaus amžiaus (apie 10 m.) kalytės šeimininkas turėjo rimtų psichikos problemų. Ir vieną dieną tos problemos tapo nebevaldomos. Ištikto priepuolio metu vyras blaškėsi po miestelio centrą, iš kurio jį ir išsivežė atvykusi greitoji pagalba. Ir nebeparvežė atgal. O Senolė liko gulėti po miestelio centre augančia liepa, iki kur nerimastingai atsekė savo tokį sunkų momentą išgyvenantį žmogų. Gulėjo ten dieną naktį, laukdama jo grįžtant, kol p. Anė ją parsivedė namo, o vėliau išsiuntė į Kauną.
Ožkytė
Gyvūnus mylinčių ir jiems pagal savo išgales padedančių žmonių yra ir Kaune. Viena jų yra beglobes Kauno klinikų kates globojanti p. Laima. Klinikų kačių kolonija tikrai nemenka, bet, padedama dar vieno šios įstaigos darbuotojo, ši moteris sugeba visomis jomis pasirūpinti - pagydyti sergančias, pašerti alkstančias, sterilizuoti nepageidaujamą prieauglį vedančias.
Pro jos akis nepraslydo ir Klinikų teritorijoje netikėtai atsiradusi kalytė. Vėlgi, savanorių patirtis sako: gyvūnai iš niekur niekada neatsiranda. Devyniais atvejais iš dešimties juos atgabena ir išmeta tie, kuriems keturkojai yra kažkada prisiekę ištikimybę. Dabar mūsų Ožkyte šaukiama kalytė užuovėją nuo darganos ir vėjo surado netoliese esančiame negyvenamame apdegusiame name. Jame ir rado ją p. Laima, kuri neištvėrė nepadėjusi gyvenimo pabaigoje tokio atpildo sulaukusiam keturkojui. Kalytė pati atsivedė gerą moterį į savo susirastus „namus", parodė iš suplyšusių skudurų susisuktą guolį ir geromis ramiomis akimis sugebėjo paprašyti žmogiško gerumo.
Šansas
Apie Šansą papasakoti, deja, galime mažiausiai. Jisai pas mus atkeliavo iš Vilniaus, iš Lietuvos gyvūnų globos draugijos Gyvybės vagonėlių globos, nes jų savanoriai suprato, kad senukui Kauno „Lesės" prieglaudoje gyventi sąlygos bus geresnės. Savo ruožtu, į Gyvybės vagonėlius Šansas pateko tuo pačiu keliu, kuriuo nuolat mina daug pavargusių, sušalusių ir neretai sužalotų letenėlių - siauru takeliu iš Benamių gyvūnų sanitarinės tarnybos „Grinda". LGGD savanoriai stengiasi iš ten išgelbėti, kiek įmanoma, daugiau gyvūnų, kurių gyvybei minėtoje įstaigoje paskirtas laikas baigiasi.
Išmušus senučiuko (apie 10-15 m.) valandai, šunelis paskutinę minutę buvo išgabentas į Vagonėlius, kur buvo pakrikštytas Šansu - nes savanorių dėka gavo dar vieną progą pabandyti gyventi. Informaciniame „Grindos" lapelyje buvo parašyta nedaug - tik kad Šansas rastas ir sugautas beklaidžiojantis viename Vilniaus rajonų. Kaip ir kiti „Lesės" senjorai, šunelis puikiai žino, kas yra antkaklis, moka gražiai eiti į lauką, gulėti jam paskirtame guolyje. T. y., yra tikrai kažkada turėjęs šeimininkus. Kur jūs, iš senučiuko atėmę ramios ir orios senatvės šansą?
Meškutis
Balionėlio ant keturių letenų figūra, juodai žilų plaukų kuokšteliai ir mėnulio spalvos akys... Ko gero, paskutinis vaizdas, kurį jos regėjo, buvo Jo žmogaus veidas. Pastarajam Meškutis ilgai tarnavo, atsidavęs visa savo šuniška ištikimybe išmirkusia širdele. Sargavo, gynė, laižė rankas ir stebeilydavo akutėmis, bijodamas praleisti tą judesį ar žvilgsnį, kurie išduotų, ko jo šeimininkas gali norėti. Dabar jos jau nebemato nieko, tik už melsvai pilkšvo paviršiaus kaitaliojasi prisiminimų vaizdai.
Ir ne neregės akelės atvedė jį ten, kur buvo rastas „Nuaro" darbuotojų - susiraitęs į kamuoliuką po krūmu Raudondvario plento rajone. Atvedė, turbūt, tas pats, kurio veidas Meškučiui visą gyvenimą buvo brangiausias. Ir vėl graudžiai pažįstama situacija: 10-15 metų aklas šuo, išmestas po savo galiojimo laiko pabaigos. Džiaugiamės nors tuo, kad bendra sveikatos būklė pas šį mūsų naująjį pensionato gyventoją nebloga. Apžiūrėjom, pašėrėm ir įkurdinom kartu su Šansu. Du senoliai kol kas oriai vienas kitą ignoruoja ir elgias, tarsi nematoma vaikiška kreidele perbrėžę teritorijas atskiriančią liniją per savo kambarėlį. Ateity tikimės šiltesnių santykių - jei ne prie šachmatų lentos, tai bent prie maisto dubenėlių.
Pudeliukas
Grynaveislis 10-15 metų beveik nebematantis kremo spalvos pudelis buvo rastas Raudondvario plente esančioje degalinėje. Jau sunkiai jį nulaikančiom drebančiom letenėlėm senukas suko ratus, nelabai orientuodamasis aplinkoje. „Dar vieną išmetė..." - iškart galvon atėjo mintis. Ką gi, paglostėm, pasikalbinom ir įkūrėm pusaklį kreminuką vonioje. Pro šalį einant iš jos dažnai girdėdavosi liūdnas ir monotoniškas dvitaktis „Au, au. Au, au. Au, au". Pensionatas pradėjo pildytis ne dienom, o valandom.
Ir staiga - beribį džiaugsmą savanoriams dovanojantis telefono skambutis: atsirado Pudeliuko šeimininkė! Jau beveik pasiruošusius išbarti pusaklį senolį pražaidžiusią moterį, mus užtildė jos nuo ašarų visiškai užtinusio veido vaizdas. Pasirodo, jau ne visada laike ir erdvėj besigaudantis šunelis išsprūdo pro kažkieno atvirus paliktus kiemo vartelius. Šiemet šešioliktą gimtadienį švenčiantis senolis išėjo pasivaikščioti ir nebesugebėjo grįžti atgal. Bevaisės paieškos vertė šeimininkę raudoti, galvojant, kur nuklysti galėjo tos jau sunkiai jos geriausią draugą belaikančios letenėlės. Taigi - vėl ašaros, apsikabinimai, bučiniai, inkštimai ir greitas greitas apšiurusios uodegėlės vizginimas. Ir šiluma savanorių širdy.
Pasinaudodami proga, už geranoriškumą norime padėkoti dabartiniams „Nuaro" darbuotojams. Kurie vos kretančius senukus nepuolė karantinuoti ir migdyti, o susisiekė su „Lesės" atstovais ir paprašė senolius priimti į mūsų neseniai atidarytą keturkojų pensionatą. Gerumas - išmokstamas. Ir užkrečiamas.
Būkime atsakingi drauge
Bent paskutiniais gyvenimo metais norisi šiems keturkojams suteikti ramybę ir saugumą, kurio jie nusipelnė, o gal niekada ir nebuvo patyrę. Drauge su savimi atsinešę savas liūdesio ir kančios kupinas gyvenimo istorijas, jie tapo mūsų šunimis.
Tačiau nuolatinis savanoriškų organizacijų lėšų stygius dažnai kliudo geriems darbams sklisti tokiu pagreičiu, kokio norėtųsi. Kasdienei šių keturkojų priežiūrai reikia nemenkų finansų, ir jų reikės iki jų ramių dienų galo. Todėl mes kviečiame visuomenę dalintis mūsų prisiimta atsakomybe už tuos, kurie turi teisę gražiai pasenti ir oriai išeiti.
Jei nori, padėti visada atsiras būdų. Savanoriška gyvūnų globos organizacija „Lesė" jums siūlo net tris.
Suteikite namus
Pirmasis yra grįstas jautrumu, gera širdimi ir noru tiesiogiai prisiliesti prie šių keturkojų likimų. Mes prašome vienam iš mūsų senjorų suteikti namus. Tai galite padaryti nepriklausomai nuo to, ar patys turite nuosavų augintinių, gyvenate name ar bute. Šių keturkojų reikalavimai nepalyginamai mažesni. Jiems nereikia daug vietos, tik šilto kampo ir skanaus kąsnio. Nereikia ir daug priežiūros, kaip jaunam, energija trykštančiam šuniui. Toks senjoras niekada nekels triukšmo ir neprikrės Jums šunybių - batų, knygų ir stalo kojų graužimas seniai praeityje kartu su tvirtais dantimis.
Lakstymas lauke iš paskos ir tampymasis paskui pavadį - taip pat. Beliko tik troškimas būti paglostytam, apkabintam, pajusti tą ramų geros rankos plekšnojimą per nugarą: „Geras, geras šuo. Gulėk, ilsėkis, senuk". Už tai keturkojis jus apdovanos išskirtinai išmintingu dėkingumu. O organizacija „Lesė" įsipareigoja iki jo gyvenimo galo apmokėti visas reikiamas veterinarines procedūras. Pasidalinkite savo namų šiluma su šiais keturkojais. Ir ne todėl, kad jie gražūs, sveiki ir linksmi. O todėl, kad jiems jūsų reikia.
Tapkite rėmėju
Jei viršuje minimi būdai jums dėl kažkokių priežasčių nepriimtini, mes siūlome trečiąjį - išsirinkti savo „simpatiją" ir tapti nuolatiniu vieno iš mūsų pensionato gyventojų rėmėju.
Vieni arba kartu su savo šeimos nariais galite lankyti savo favoritą prieglaudoje - visiems beglobiams juk taip reikalinga šiluma, visi jie it narkotikų trokšta nors kruopelės dėmesio. Tai gali būti ir puikus būdas pamokyti savo vaikus atsakomybės, gerumo ir jautrumo. Neprasta atsvara iš televizorių ir kompiuterių ekranų besiliejančiam nuolatiniam smurtui ir agresijai.
Paremti savo globotinį galite ir finansiškai arba įvairiais jam reikalingais daiktais. Mūsų savanoriai visada suteiks visą reikiamą informaciją apie tai, ko labiausiai konkrečiam mūsų pensionato gyventojui reikia. Galbūt, pirkdami kažką savo augintiniams, tuo pačiu apdovanosite ir savo mėgstamą senuką, o gal pamilsite jį taip, kad specialiai ieškosite skanesnio maisto ar spalvingesnio kamuoliuko.
Globoti vieną iš pensininkų galima ir rūpinantis jo priežiūra, pvz., nuvežant pas veterinarą, pasiimant senolį kartu į šeimos išvykas pakvėpuoti grynesniu oru ar pasivaikščioti miške, arba bet kokiu kitu, kokį tik pavyks jūsų gerai širdžiai sugalvoti, būdu pagerinti jo gyvenimo sąlygas.
Prisiminkite - nusisukę nuo kenčiančio, mes nusisukam patys nuo savęs. Nepadėję tam, kam reikia mūsų pagalbos, mes, pirmiausia, nepadedam patys sau - būti geresniais visuomenės nariais, jautresniais tėvais ar vaikais, dvasingesniais žmonėmis. Kauno „Lesės" keturkojų senjorų pensionate tyliai gyvena tie, kuriems jūsų gerumo krislas gyvenimo pabaigoje gali sušvisti it saulė. Negailėkite jo.
