Tos dienos pradžia buvo nieko neypatinga. Ramiai miegojau susirangęs šalia mamytės, jaučiau, kaip ramiai miega ji, tai ir man buvo ramu ir gera. Staiga mamytė neramiai sujudėjo, net išgirdau, kaip sutrinksėjo jos širdelė ir ji skausmingai sumiaukė. Mane dar nenubudusį paėmė šeimininkas ir po kurio laiko pajutau keistus nepažįstamus kvapus, šaltį, kuris supurtė mane visą. Bet šeimininko rankose buvo saugu, todėl, nors ir bijodamas, ėmiau smalsiai dairytis...
Netrukus šeimininkas mane metė žemyn. KAS ATSITIKO!? Letenėlėmis pajutau šaltą vandenį, bandžiau vytis šeimininką, bet jis nuėjo neatsigręždamas. Šaukiu jį, šaukiau mamytę, bet niekas, visiškai niekas neatsiliepė. Pro šalį bėgo šunelis, išsigandau ir palindau po mašina. Ir vėl šaukiau... šaukiau... šaukiau... Letenėles ėmė stingti nuo šalčio, kad ir kaip stengiausi rėkti, bet balsiukas vis tyliau skambėjo...
Bet mane išgirdo, mane pakėlė ir sušildė. Pasakė, kad aš geras katinėlis ir nieko blogo nepadariau, tai mano šeimininkas niekingas. Štai taip aš, katinėlis Marsas, atsidūriau pas laikiną globėją. Džiaugiuosi, kad ji padėjo man išgyventi, todėl visaip rodau jai prielankumą – mėgaujuosi, kai ji mane nešioja, lepinuosi, kai ji leidžia man pagulėti ant kelių, smaginuosi, kai ji numeta man žaisliuką.
Bet tai tik laikinas mano gyvenimo tarpsnis. Aš labai noriu turėti tikrą savo šeimą, su kuriais galėčiau džiaugtis gyvenimu, kuriuos galėčiau pralinksminti liūdesyje, kuriais galėčiau džiaugtis.
Aš, katinėlis Marsas, laukiu Tavęs, Mano Gyvenimo Žmogau.
Vilnius, 861048187, aviada88@gmail.com
