Truputį daugiau nei prieš metus Vilniuje įsikūrė mažytė VšĮ „Mažoji Liza“, kurios tikslas – gyvūnų globa. Vardą ji gavo nuo katytės Lizos, kurios būsimai organizacijos vadovei Erikai nepavyko išgelbėti. Per dideli sužalojimai, per maža patirties, žinojimo, į kokį veterinarą galima kreiptis, kur ieškoti pagalbos... Dabar patirties jau daugiau, ir smagu, kai gali skaičiuoti ne vien pinigus, išleistus gydymui, maistui, operacijoms, ne vien valandas, bandant privilioti žmonių įgasdintus beglobiukus, bet ir išgelbėtas gyvybes.
Ši organizacija neturi prieglaudos, tai – ateities planuose, tačiau gelbėti į bėdą papuolusius naminius gyvūnus, ieškoti šeimininkų beglobiams galima ir kitokiais būdais: laikinai apgyvendinti kates ar šunelius klinikų stacionaruose, pas savanorius ar pasisiūliusius į pagalbą gerus žmones, kol atsiras tikrieji namai. Norime pasidžiaugti gerai pasibaigusiomis istorijomis, nutikusiomis per šiuos metus. Tai įvyko ne vien „Mažosios Lizos“ aktyvo, bet ir daugelio kitų žmonių pagalba, o jei straipsnis dar kažką paskatins dalį savo laisvalaikio, energijos skirti šiam darbui, tuo labiau džiaugsimės.
Ema – gražuolė juoda pūkuota katė. Ne, ji ne iš veislyno pabėgo, ji gyveno viename Vilniaus kiemų ir buvo niekieno... Vesdavo vaikelius, kuriuos paskui negyvus tekdavo laidoti Antakalnio pušynuose (mašinos, ligos, grubūs vaikų žaidimai)... Jauki, pasitikinti žmogumi katė, tokiai labai pavojinga būti gatvėj. Kieme ją šerdavo viena moteriškė, bet norą pasiimti katę į namus stabdė faktas, kad juose jau gyveno kalytė. O jei nesutars, pjausis? „Mažosios Lizos“ vadovė paėmė Emą, norėdama sterilizuoti, paskiepyti ir ieškoti namų. Nes kaip ją paleisti atgal? Paimta ant rankų katė priglusdavo, lyg sakydama „nebepaleisk, mylėk mane, būsiu tavo draugė“... Emos vis dėlto negalėjo pamiršti šėrėja ir jos šeima. Po kurio laiko ši gražuolė katė iškeliavo atgal, tik ne į kiemą, o į namus. Ir ką jūs manot – kalytė su kalyte puikiausiai sutarė! Taip Ema rado gerus namus.
Margutė. Kačiukė, iš Senųjų Trakų, kuri pirmus mėnesius matė tik tvartą. Paskui susirgo... Laimė, ją, išlindusią lauk, su baisiai ištinusia akyte, rado vietos globėjos, tačiau ir pačios ieškojo pagalbos, nes nepajėgė suvežioti pas daktarus, apmokėti visas sąskaitas. O kur dar sterilizacija, kad nedaugėtų nelaukiamų beglobiukų... ML ėmėsi šefuoti katytę, geri žmonės paaukojo lėšų jos gydymui, ir bendrų pastangų rezultatas – rasti namai, kur ją myli ir saugo. Ir tvarte su vištomis gyventi jai nebereikia...
O štai mažytę rainiukę Dikę kažkas išmetė per didžiuosius šalčius daugiabučio kieme. Kurį laiką katytė glaudėsi rūsyje, paskui rado namų globą Senuosiuose Trakuose. Labai meili, linksma katytė, kuriai labai svarbu draugauti su žmogumi, iškeliavo gyventi į Lentvarį, tapo šeimos numylėtine.
Pūkis buvo kiemo numylėtinis. Šnekorius. Meilus, geras, kalbindavo visus, ką sutikdavo. Bet... Nebuvo sutvertas kiemo gyvenimui, baugštinosi kitų katinų, o be to, tik pažiūrėkit į jo gaurus. Kurgi su tokia ševeliūra po balas lakstyti! Tuoj į kaltūnus susivels. Deja, aplinkiniai namų pasiūlyti jam negalėjo, o kieme likti buvo nesaugu. Laimė, paskelbus skelbimus, atsirado žmonės, kuriems Pūkis krito į akį. Iš pradžių bijojo, kad nesutars su jų kate, bet pažiūrėkit į foto: štai kaip gražiai kartu lovyte dalinasi!
Kartais užtenka plačiai paskleisti žinią, ir katinėlis pasidovanoja iš namų, kur dėl kokių nors priežasčių negali toliau gyventi. Taip atsitiko Musytei: vaiko alergija katei kliudė šeimai normaliai gyventi, o Musytei – laisvai jaustis. Tačiau sėkmė nusišypsojo, ir ji rado naują šeimą, naują galimybę būti dar ilgus metus mylima ir glaudžiama.
Dučio istorija prasidėjo liūdnai. Yra vietovių, kur neatsakingi žmonės atsikrato naminių gyvūnų, jų jauniklių... Net nesinori galvoti, kokią aurą jos turi, kiek ten susikaupę skausmo, baimės, nevilties... Senuosiuose Trakuose tai – geležinkelis. O gal kas pamatys, paims, o gal traukinys suvažinės, o gal koks šuo užgrauš, na, vis problema išspręsta... Dutis, kelių mėnesių katinėlis, taip pat vos netapo tokio likimo auka. Murziną, nukamuotą vaikų, išvargusį, parsinešė vietos gyvūnų mylėtoja į namus. Ir to užteko, kad jis rastų šeimininkus, nes kaimynai, kurie prieš kurį laiką neteko savo ilgai auginto mylimo katino, buvo kaip tik pasirengę priimti į namus naują numylėtinį ir neatsispyrė Dučio žavesiui!
Pramoniniam Vilniaus rajone, kur nėra nei vienos gyvos dvasios, tik autoservisai, sandėliai, šaltis ir baisūs skersvėjai vieną pavasario šeštadienį buvo rasta nepaprastoji Bafi. Tada – tiesiog ugniaspalvė (kas labai retai pasitaiko tarp kačių, tai katinų prerogatyva, būti apelsininiais) benamiukė. Sulysusi, išsekusi, kailis kaltūnuotas, ausys juodos nuo autotepalų... Kam ji gali būti graži? Taigi fui, valkata! Gal dar ir užkrečiama kokia?.. Bet pažiūrėkime iš kitos pusės – gal tai reiškia, kad jai ne vieta lauke? Veikti reikia greitai: katę į boksiuką, į kliniką procedūroms, paskui į namus ir – ieškoti naujų šeimininkų. Pačių geriausių! Sulaukė. Bafi dabar karaliauja naujuose namuose, džiugina savo žmonių širdis ir visi laimingi.
Surasti namus mažam kačiukui lengviau nei suaugusiam. O surasti namus iškart dviem suaugusiems katinams? Ir dar tokius, kad turėtų erdvės, nes pripratę pasižmonėti ir lauke? Čia jau reikia ir sėkmės. Bet kai kurie katinai taip draugauja, taip pripratę vienas prie kito, padovanoti dar žiūrėk, ieškoti ims, pabėgs iš naujų namų... Mikei ir Vikiui stebuklingai pasisekė. Šią susikukavusią porelę nusižiūrėjo ūkininkai ir pasiūlė savo sodybą. Sutvarkyti, išmaudyti, sterilizuoti jie iškeliavo į naują gyvenimą, ten, kur jais rūpinsis.
O štai paprasta rainiukė iš Trakų. Ją pamatė stotyje. Tarp autobusų, kioskų prekeivių, pro šalį praeinančių keleivių, nuvejančių, paspiriančių, kąsnelį kitą numetančių, pagailinčių, pasibjaurinčių, besišaipančių, stoties darbininkų, baltai nudažančių uodegą (suprask, pokštas)... Gražuolė, be galo meili. Rymojo per dienas ten, liūdnu žvilgsniu į žmogų žiūrėdama, tikėdamasi, kad kas nors prisės, pakalbins, paglostyt – aiškiai buvusi naminė katė, laukinukės juk taip nesielgia. Iš kur ji ten atsirado? Kas žino. Galima nekreipti dėmesio ir praeiti, o galima sustoti ir kažko imtis. Katytė rado namus, paskelbus jos pagalbos šauksmą būtent 15min.lt. Ir dar kokius! Dabar ji gyvena nuosavam name su kitu katinu bei šuneliu, turi mylinčią jauną šeimininkę ir gavo vardą... Liza.
Siamo mišrūnas Simas valkatavo Naujojoje Vilnioje. O ką dar gali daryti, kai neturi namų? Valkatauti ir belieka, laimė, kad šėrėja nepamiršta palepinti geresniu kąsneliu, padedančiu išgyventi. Visų kačių nei viena šėrėja negali pasiimti namo, tad stengiamasi kačių populiaciją mažinti, sterilizuojant ir kastruojant. Taip mažiau gimsta beglobių mažylių, kurių daugumos vis tiek laukia mirtis, ir pikti žmonės, kuriuos kažkodėl nepaprastai erzina maži kačiukai, nepradeda regzti planų, kaip visas kiemo kates išnuodyti... Be to, į tas pačias gatves grąžintos katės neleidžia kitų į savo teritoriją. Bet ne visom PSP (pagauk-sterilizuok-paleisk) programos katėms sekasi. Štai Simas po sanitarinės tarnybos paslaugų grįžo į teritoriją su neužgyjančiu pūliniu ant krūtinės. O gal tai buvo senos traumos pasekmė? Prieš metus jį buvo iš pneumatinio šautuvo pašovę vaikiūkščiai...
Trumpai tariant, nelaimėlis buvo paimtas į „Mažosios Lizos“ globą ir nukeliavo ilgam gydymui į veterinarinę kliniką. Už visas procedūras ir stacionarą prikapsėjo puspenkto šimto litų. Atrodė, kad visa tai tęsis amžinai... Bet juk Simas pateko į laimingų istorijų apžvalgą, vadinasi, jam pasisekė! Namai jam atsirado Žemaitijoje. Visą kelią iš Vilniaus Simas miaukė boksiuke... Nemiaukė tik tada, kai kas nors jį kasė per groteles, taip jam reikėjo dėmesio, meilės. O pagaliau apsigyvenęs naujuose namuose parodė, kad ir peliauti puikiai moka, ir su kitomis katėmis sutaria, žodžiu, buvęs valkatėlė, ligoniukas atrado savo laimę.
Tai – dar ne visi katinai ir katės, radę namus padedant „Mažajai Lizai“. Laukite tęsinio.
Niekada negali iš anksto žinoti, kaip klostysis padovanotų kačių, kačiukų, katinų istorijos toliau. Bet tikime, kad viskas bus gerai, kad net netikėtai pasikeitus gyvenimo sąlygoms, naujieji šeimininkai jų neišduos, ieškos geriausių sprendimų. Net jei netikėsi – nebegalėsi eiti toliau, o šioje srityje Lietuvoje dar tiek daug reikia nuveikti...
