Mažoji Moka turėjo kantriai išlaukti daugiau nei savaitę, kol gavo vardą. Laukėm, kol pastarasis jai „prilips“. Kuo tik nešaukėm, kaip tik nevadinom. Bet jai tas visai nebuvo svarbu – mažei pakako švelnaus žodžio, kad prisistatytų, ir, jei tik būtų galėjusi, nebūtų atsipėšusi nuo žmogaus nė minutei. Ir staiga „prilipo“. Moka – nuo kavos rūšies: tokia šilta, neleidžianti apsnūsti (nebent pati palaimingai snaustų glėbyje), švelnių dailiai pereinančių rusvų atspalvių, balta krūtine it pieno puta. Ir kvepianti. Tikrai! Mano vyras sako, kad jos galvytė kvepia medum. Įsivaizduojat?
Galbūt reiktų priminti Mokos istoriją? Na, tai nėra labai paprasta, nes jos kaip ir nežinome. Žinome tik nuo tos dienos, kai ji atsidūrė dėžėje prie prieglaudos laiptų su sesytėmis ir broliuku. Tad tebuvo viena iš daugelio rudens dovanėlių. Tokias dovanėles vadinu „rudeniniu derliumi“. Toks keistas derlius, nes augintojai dažniausiai visai juo nesidžiaugia. Kažkodėl leidžia pasisėti, bet vos išvydusį pasaulį išmeta. Gerai, jei atneša bent iki prieglaudos. Blogai, nes ir čia tokiems mažyčiams derliukams nėra saugu – neskiepyti ir neįgiję imuniteto čia jie gali būti užpulti mirtinų virusų. Na, bet tai jau nebe „daržininkų“ rūpestis. Dėl to už galvos susiėmę telaksto savanoriai. Bala nematė.
Mūsų ir Mokos istorijos susipynė ten, kur nė nepagalvotum. Nuotraukoje. Žvelgiant į mažylių nuotraukas iš visų sutrikusių šunelių Moka atrodė smulkiausia, užspeista į kamputį, bet tiesiausiai įrėmusi žvilgsnį į fotoobjektyvą, už kurio, matyt, žinojo, bus kieno nors akys, o dar giliau – širdis. Būtinai bus. Skysta ta mano širdis, negali nepripažint. Štai taip po poros dienų vieną tamsų vakarą mudu su vyru ir atsidūrėme prieglaudoje, pasiryžę laikinai priglausti mažylę ir surasti jai namus.
Mokutė pas mus jau tris savaites. Visai netrukus gaus savo pirmąjį skiepą. Mažylė labai jauki, be galo miela ir neproblematiška. Taip, kartais parodo balsą, tačiau netrukus nutyla, vos supratusi, kad nieko tuo nepasieks. Taip, paleidus iš narvo karts nuo karto vis „atsitinka“ balutės, bet „rimto“ reikalo mažoji eina tik išnešta ant žolytės. Porąsyk yra nutikusi ir ši „nelaimė“, bet čia jau mūsų pačių kaltė, juk šuneliui vos kiek virš trijų mėnesių. Moka labai greitai mokosi visko: ką reiškia kai kurios komandos, ką namuose daryti galima, ko – ne. Puikiai sutaria su mūsų Terra, kuri dabar uoliai dirba aukle. Paėmus ant rankų tarsi aptirpsta – dar, dar truputį, dar nepaleisk, dar truputį palaikyk!
Kadangi su kiekviena diena šunytė vis labiau prie mūsų prisiriša, imam nerimauti, kad vėliau jai bus labai sunku atsiskirti, gali labai stresuoti. Tad nedelsiant ieškom jai pačių geriausių namų ir šeimininkų komplekto. Galbūt šiam komplektui priklausote Jūs? O gal žinote, kas ieško šunelio? Padėkime šiai švelnybei Kalėdas sutikti Savo namuose.
Moka bus dovanojama su VšĮ „Lesė“ sutartimi, su kuria vėliau bus suteikiama 50 proc. nuolaida sterilizacijai ir kitos lengvatos veterinarijos klinikose. Bei, žinoma, visa reikalinga informacija auginant šunelį.
Skambinti ar rašyti Viktorijai – tel. 8 621 33252, viktorija.seik@gmail.com
Medum kvepiantis šunelis laukia!
