Vasarą – molis, o žiemą – brolis... Taip, šilta krosnis yra gerai. Labai gerai. Arba židinys ar radiatorius. Ypač tada, kai neturi kailinių, kurie saugotų nuo šonus gnaibančio šaltuko. Va, aš jų neturiu, tiksliau, nebeturiu. Šiuo metu esu katinas „nuogalius“. Ne, ne, ne nudistas ir ne ekshibicionistas, tiesiog dabartinė mano šukuosena à la sfinksas vadinasi. Na, tokia, kai iš ilgų gaurų telieka „kepuraitė“ ir „kojinaitės“.
Manot, aš koks dendis, besivaikantis naujausio kačių mados klyksmo? Turbūt juokaujate, koks gi save gerbiantis katinas leistųsi kerpamas. Man savigarbos taip pat netrūksta, bet šįkart paprasčiausiai neliko kitos išeities: esu ilgaplaukis rainius, tačiau gimiau, matyt, po nelaiminga žvaigžde, nes likau našlaičiu ir gyvenau kieme. Gana ilgai. Per tą laiką mano puošnios garbanos susivėlė į daug didesnių ir mažesnių kaltūnų, kurie tempė odą ir trukdė laisvai judėti. Tad turėjau dvi išeitis – pamažu vis labiau veltis į vieną didelį vientisą „dredą“, kol visai nebepaeisiu, arba leistis nukerpamas. Arba, arba, kaip toj „Schauma“ šampūno reklamoj (mano atveju „Schauma“, deja, taip pat nebūtų padėjusi).
Atsisveikinęs su savo kailiniais, norėčiau atsisveikinti ir su senuoju kieminiu gyvenimu. Kažkada, dar, atrodo, taip neseniai, buvau naminis, todėl žmogaus nebijau ir nesu jam piktas, tik šiek tiek baidausi imamas ant rankų, nes jau spėjau primiršti, kaip tai gerai. Glostymus ir kasymus labai mėgstu, nes tada buvau dažnai glostomas ir kasomas. Geri buvo laikai, bet prabėgo akimirksniu ir net nepastebėjau, kaip likau niekam nebereikalingas našlaitis.
Tapau gatvinis, o dabar esu stacionarinis, nes glaudžiuosi veterinarijos gydyklos stacionare, kur mane atnešė gailestingi žmonės. Matot, daug jau visko patyriau, nors man vos dveji - treji metai. Esu jaunas, kupinas gyvenimo džiaugsmo katinas, sveikata, kaip ir apetitu, nesiskundžiu, tik kad kailio neturiu.
Na, jis turi ataugti, šįkart vėl puošnus ir ilgas, nes gaunu gero kokybiško maisto, bet tai užtruks mažiausiai kelis mėnesius, tad ieškau šiltos krosnies ar radiatoriaus, kur galėčiau ramiai susigrąžinti įprastą išvaizdą ir savąjį katinišką orumą. Į kiemą grįžti negaliu ir nenoriu - Lietuvos klimatas katinams „nuogaliams“ labai nesvetingas, nepadrybsosi sau pusplikis išsiteisęs kieme kaip kokioje Kosta Rikoje vidury žiemos. Ir palmių nėra.
Gal pas Jus yra laisva palmė? Visą gyvenimą įsivaizdavau, kaip būtų smagu prigulti popiečio miegelio po palme. Pilnu pilvu ir šilumoj. Ir dar šiltas vėjelis pučia iš šildytuvo. Kosta Rika, mrrrrr... Rimtai, sutiktumėte leisti man pasinaudoti Jūsų radiatorium ir palme? Tinka ir laikinai, ir su visam, taip sakant. Aš kastruotas, greitu metu ir paskiepytas jau būsiu. Nevedęs, vaikų neturiu, jokių įsipareigojimų (skolų, kreditų, nesuvestų sąskaitų ir pan.) taip pat, tad galiu drąsiai kraustytis pas Jus (gyvenu Vilniuje).
Jau skambinate manimi besirūpinančiai Ritai (860373007)? Būsiu geras, būsiu pats geriausias. Gulėsim kartu po palme, pūs šiltas vėjelis, o aš Jums tyliai į ausį murksiu: „Kosta Rrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrika“.
