Kaip keista ir nesuvokiama, kai į žudymo kameras papuola maži, nedaug vietos pasaulyje užimantys ir niekam netrukdantys nykštukai. Regis, pasidalink tuo trupiniu su juo ir nugyvenk ilgą amžių kartu - su savo mažuoju ištikimu draugu, su savo angelu sargu, su savo į saują telpančiu nykštuku. Taip paprasta, bet kartu ir taip sudėtinga. Nes Sidas, buvęs „Grindos“ kalinys nr.29, visgi atsidūrė gatvėje - būdamas maždaug aštuonerių metukų, viena akele vos matantis. Nuosprendis kaip ir daugeliui tokių „charakteristikų“ keturkojų - mirtis.
Tie, kurie ruošia mirtinas adatas, žino: aštuoneri metai šuniui - tai jau gyvenimo saulėlydis. Bet jie nežino, kad nykštukai gyvena kur kas ilgiau - gal net 20 metų. Tie, kurie rašo nuosprendžius, žino: neregystė šuniui - tai didelė kliūtis ir kankinti neverta... Bet jie nežino, kad mylinčio žmogaus rankose nykštukai praregi kitaip - savo siela, savo ištikimybe ir kad iš šalies niekas tos „negalios“ net neįtaria.
Taigi Sidas, sulaukęs sau nuosprendžio, tyliai drebėjo kameros kamputyje. Jo mažas gražus kūnelis lyg sakė: „Na, greičiau gi, laukimas man dar baisesnis.'' Jo mažos akutės, pusiau nereginčios, lyg ėmė dar labiau blaustis, nes nenorėjo matyti tų žmonių, kurie jam žadėjo bilietą anapilin.
Ką tu blogo padarei, Sidai, kad tave, tokį mažutį, tokį nykštukėlį, nusprendė sunaikinti? Atsakymo nėra, nebuvo ir nebus. Ir kadangi atsakymas neegzistavo, gyvybės vagonėlių savanorės ryžtingai įsiveržė į Sido kamerą, įsisupo jį į minkštus kailinius, arčiau širdies, ir padovanojo kitą bilietą- į laisvę, gyvenimą ir ateitį. Sidas iškart nustojo drebėti, akelės pradėjo geriau matyti.
Dabar Sidas glaudžiasi vagonėliuose, turi savo guoliuką, yra mylimas. Bet tai - tik dar viena stotelė. Aplink daug lojančių milžinų. Tai nykštuką Sidą gąsdina. Jis juk toks miniatiūrinis, o jie tokie dideli. Sidui ten ne vieta.
Sidas taip norėtų įsisupti į pleduką kartu su mylimu žmogum šaltais žiemos vakarais. Kai ateis pavasaris, eiti kartu pasivaikščioti po parką - tyliai, ramiai, niekur neskubėdami, pakvėpuodami sprogstančių pumpurų aromatu. Šiltą vasaros dieną Sidas svajoja kartu pasėdėti ant suoliuko ir su savo mylimu žmogum stebėti saulės zuikučių šokį. O kai ateis ruduo, kojomis perbraukti nukritusius spalvotus medžių lapus- ir tik kartu su savo mylimiausiu šeimininku. Ir taip iki gyvenimo galo. Štai kokia Sido pasaka - tyli, rami, nykštukiška. Juk jis mažas, pasaulyje tikrai turi atsirasti šiltos vietos ir jam.
Jei manote, kad mažajam nykštukui Sidui ir Jums- pakeliui, paskambinkite: 8-620-84464 Lina arba 8-616-15454 Indrė
