Šias dvi kalytes pirmą kartą pamačiau prieš tris mėnėsius: tai buvo mažyčiai, vos į delną telpantys žaismingi padarėliai. Tą kartą Ukmergės sanitarinėje tarnyboje lankiausi dėl kito šunelio ir dėl jų nepergyvenau, nes buvau tikra, kad tokios mažiukės greitai kris kažkam į širdį ir ras namus...
Bet... Laikas bėgo, praėjo gražiausios metų šventės, vieni šuneliai rado namus, kiti atkeliavo, o šios dvi, jau gerokai ūgtelėjusios sesytės, primenančios stirnutes taip ir liko tarp keturių prieglaudos sienų. Jos jau paaugliukės, išstypusios ir nebeprimena tų mažų burbuliukų, kuriuos pamačiau pirmą kartą, bet vis dar tokios pačios mielos ir draugiškos. Dar neteko išgirsti jų balso, bet akių pamiršti neįmanoma... Jose sumišusi baimė, nežinia ir noras būti reikalingoms. Tik pamanykit kaip jos nori žaisti, juk jų širdelės dar visai jaunos, o nemačiusios dar nieko panašaus, kas primintų namus: nei fotelio, nei kamuoliukų su kuriais būtų galima žaisti, nejuto ir verdamo maisto kvapo. Žaidžia jos tik dviese, nes yra niekam nereikalingos našlaitėlės. Bet juk iš „pelenių” išauga gražiausios princesės tereikia geros „krikštamotės”! Sesutėms šiuo metu maždaug 4-5 mėn., trumpaplaukės, bus vidutinio ūgio, pavilnės neturi, tad tinkamos auginti name arba bute.
Šiandien jos dar gyvos, sveikos, dūksta, laižo žmogaus rankas ir tiki rytojumi. O rytojus joms gali atnešti mirtiną adatos dūrį, nes jų laikas Ukmergės sanitarinėje tarnyboje jau pasibaigęs! Ir jei artimiausiu laiku stebuklas neįvyks ir prie vartų nepasirodys nauji šeimininkai, dvi nuostabios sesutės taip ir liks nepažinusios gyvenimo už prieglaudos ribų, todėl prašome pagalbos už jas!
Mielieji, jei galite išgelbėti gyvybę bent vienai (o gal netgi abiems) iš šių sesučių „stirnučių“, skambinkite jų likimui neabejingai Ramunei 8 656 22787 (Ukmergė, Vilnius)!
P.s. Tvirtai apsisprendusiems, transportas organizuojamas ir į kitus miestus.
