„Gal tai ne garsas skamba tyloj, o tyla - garse. Ką apie tylą žinome mes..." („Fojė")
Gyvūnai (kaip ir žmonės) būna skirtingi. Vieni - ryškūs išore ar elgesiu. Kartais - ir vienu, ir kitu. Kiti gi - lyg nematomi, išnykstantys juos supančiame margume. Tuos ryškiuosius pastebime iš karto, be didesnių pastangų. Nematomuosius, tyliuosius įžiūrėti prireikia laiko, įžvalgos. Galų gale - noro.
Šio pasakojimo herojė - katytė, vardu Tylė. Jei vardas gali kažką pasakyti apie jo savininką, Tylės vardas vaizdžiai apibūdina katytės charakterį. Tylė neišleido nei garselio net tada, kai tai buvo gyvybiškai svarbu. Katytės ir jos broliukų katė mama susilaukė labai nesaugioje vietoje. Tylės broliukas Garsius (nedvejokite - vardas jam tinka:)), lyg būtų prisiėmęs skęstančio laivo kapitono pareigas, vos pamatęs tolumoje žmones, mosavo letenėlėmis šaukdamas: „Ei, mes čia, laukiame išsižioję, greičiau visi pas mus!!!".
Sesutė Tylė, tarsi visiškai pasitikėdama broliu, tūnojo kvapą užgniaužusi susisukusi į kamuoliuką. Mažieji benamiukai buvo priglausti laikinosios globėjos namuose, visi ilgainiui sulaukė žmonių dėmesio ir rado namus. Visi išskyrus Tylę. Ji tebegyvena „Lesės" prieglaudoje, kačių kambarėlyje. Gyvena tyliai, veik nepastebimai. Rodos, dienos, savaitės mėnesiai, metai bėga kažkur šalia, nei nepaliesdami tylaus jos gyvenimo rutinos. Nemažai žmonių apsilankė prieglaudoje ir iš jos iškeliavo išsirinktais augintiniais nešini. O Tylė tebemina kačių kambarėlio grindis...
Sunku pasakyti, kaip katinėliai, gyvenantys prieglaudoje, patys vertina savo būtį ir buitį. Juk gyvūnas kalbėti mums suprantama kalba nemoka. Savo emocijas išreiškia elgesiu, murkimu ar urzgimu, siekiu sulaukti paglostymo ar atsitraukimu nuo draugiškai ištiestos rankos. Mums, žmonėms, yra akivaizdu, kad prieglauda - puiki išeitis išvengiant pavojų, ligų, bado, kartais - mirties... Bet perspektyva gyvūnui joje praleisti visas likimo jam skirtas dieneles - graudi ir labai liūdinanti. Todėl su nerimu žvelgiame į Tylę ir garsiai jau net nebeskaičiuojame jos „Lesės" prieglobstyje praleisto laiko...
Kokia gi ji, mūsų Tylė? Manau, atsakymą numanote. Taip, teisingai. Ji - nepastebima. Neišsiskirdama iš būrio kitų globotinių ryškia išore (yra „tiesiog" rainiukė), Tylė neatkreipia į save dėmesio ir elgesiu. Ji neatbėgs Jūsų pasitikti, kai praversite kačių kambarėlio duris. Nekalbins, nesiglaustys, nesieks, kad paimtumėte ją į glėbį. Labiausiai tikėtina, kad stebės Jus iš kokios atokesnės kertelės. Jei ją vis tik paimsite ant rankų, ji neišpriešins. Bet ir džiaugsmo akivaizdžiai nedemonstruos. Kai ją galiausiai paleisite, Tylė nukeliaus jau vienai žinomais reikalais. O Jūs liksite svarstyti, kas ką stengėsi pradžiuginti: Jūs - katytę, ar katytė - Jus.
Tikriausiai ką tik nupasakotas vaizdas ir yra atsakymas į klausimą, kodėl per tokį ilgą laiką, kai jau ne viena dešimtis katinėlių (pačios įvairiausios išvaizdos, drąsių ir kuklesnių, meilių ir santūresnių, jaunų ir vyresnių) rado juos mylėsiančius žmones, Tylė tokio posūkio savo tykiame gyvenime nesulaukė. Neretas žmogus turbūt pasakytų: kuriems galams stengtis pastebėti ir įtikti, įtikinti savo gerais ketinimais, kai, ana va, būriai besistengiančių būti pastebėtais, siekiančiais įtikti ir įtikinti katinėlių.
Taip galvojantiems oponuosime. Nepiktai, neirzliai. Vieni - mėgėjai visko, kas „gatava". Maisto pusfabrikačių, lengvo turinio knygų ir filmų be „grūzinančios" potekstės. Atostogų penkių žvaigždučių viešbutyje prie baseino egzotiškame krašte, kai viskas įskaičiuota. Kiti gi viską mėgsta „pasidaryti patys". Mano, kad duoną galima valgyti tik tada, kai pats ją išsikepi. Atostogoms nei už ką nesirinktų minėto viešbučio, o yra linkę karstytis kalnais, brautis per neįžengiamas tankmes, pvz., taigoje, kur artimiausia žmogiška būtybė yra už kokio... tūkstančio kilometrų. Kitaip tariant, vieni vengia sunkumų, iššūkių, galvodami, kad sunkumai juos tesusiranda patys. Kitiems gi gyvenimas be iššūkių - neįdomus. Neketiname peikti vienų ar girti kitų. Norime tik pasiūlyti iššūkį tiems, kurie mano, kad gyvūnas „imk ir džiaukis" - nevisai tai, ko jie norėtų. O gal tiems, kurie neatsisakytų gyvūno „imk ir džiaukis", bet yra linkę suteikti šansą ir daugiau pastangų reikalaujančiam gyvūnėliui, augintinį „pasidaryti patys". Tokiems ir siūlome iššūkį - mūsų katytę Tylę. Esame įsitikinę, kad Tylė nori meilės, glamonių. Tačiau avansu draugystės nedovanoja, jos pasitikėjimą ir dėmesį reikia nusipelnyti. Žinome, kad iššūkių su gyvūnais mėgėjus „iššūkiai" dažniausiai randa patys. Išnyra iš po stabdžiais žviegiančio automobilio ratų. Baimingai kyšteli galvelę iš plyšio po laiptais. Graudžiai šaukiasi šilumos ir bent trupinėlio maisto tiesiog po namų langais. Bet juk nesitikėti, neturėtų vilties reikštų pasiduoti, prisipažinti pralaimėjus, net nepabandžius kovoti, ar ne? Todėl ir rašome šį „manifestą" :).
Katytė Tylė - jau suaugusi, sterilizuota, reguliariai skiepijama, visiškai sveika. T.y., be „lengvai nevartojamo" charakterio neturi jokių ypatingų savybių. Jei manote, kad gyventi be iššūkio - nuobodu, ar tiesiog turite patirties ugdydami tokio budo katinėlius ir norite tą patirtį dovanoti Tylei, skambinkite tel. Nr. 8 605 33452, rašykite gyvunai@lese.lt, aplankykite Tylę prieglaudoje (adresu Klinikų g. 1, Buivydiškės, 14010 Vilniaus r.).
„Gal tai ne garsas skamba tyloj, o tyla - garse. Ką apie tylą žinome mes..."
„Lesės" savanorė Jurgita
