Papasakokite ir jūs savo kelionės istoriją bei laimėkite puikių turizmo prekių įmonės „Lukla“ prizų! Konkurso sąlygos
Dalinamės Vinco papasakota kelionės istorija!
Naujoji Zelandija buvo mano sena svajonė. Pasirinkau keliauti vienas, nes nebuvo tokių bendraminčių ir nutrūktgalvių norinčių prisijungti. Taigi į šią tolimą šalį atkeliavau po praleistų metų Kanadoje, kur dirbau ir keliavau. Nuostabus kraštas ir Kanada, tačiau Naujajai Zelandijai (mano subjektyvia nuomone) neprilygsta. Atvykęs iškart susiradau vietinių lietuvių, su kuriais galėčiau praleisti laisvą laiką, susipažinti su jų gyvenimu svetur ir panašiai. Vieni iš sutiktų lietuvių kaip tik turėjo nemokamą bilietą aplink Zelandiją autobusu visomis kryptimis („bus pass“ angliškai). Kadangi jie visi dirbantys ir užsiėmę žmonės, tai šį bilietą padovanojo man.
Sunku net išskirti įsimintiniausius maršrutus, nes jie visi nepakartojami. Tačiau buvo ir tokių, dėl kurių ir keikiausi, ir keliavau su šypsena veide. Viena iš tokių kelionių buvo į Koromandelio pusiasalį. Kaip žinia, Naujoji Zelandija yra pasakiškai graži savo gamta ir labai kalnuota. Dėl to kalnuotumo ir buvo sudėtinga, ypač keliaujant dviračiu.
Keliavau žiemą (kai pas mus Lietuvoje vasara), todėl daug keliaujančių nebuvo visai. Hostelio šeimininkai davė dviratį (įprastai reikia nuomotis, bet buvau vienintelis apsistojęs, tai davė nemokamai) ir nusprendžiau tą dieną kraštą patyrinėti ne pėstute kaip įprastai, o minant pedalus.
Pasitaikė graži, saulėta ir šilta diena (apie 15 laipsnių), o minant dviratį kalnais ir pakalnėm, tikrai buvo karšta. Pirmasis taškas buvo Šekspyro uola (Shakespeare cliff). Užmynęs į ją nejutau kojų, labai statu. Bet vaizdas atpirko nuovargį. Panoramoje matyti įlanka, kurioje anglų kapitonas Kukas 1769 metais atkeliavo ir išsilaipino Naujojoje Zelandijoje. Vietinis zelandietis papasakojo apie paukščius, kurie sukdami ratus virš vandens staiga nerdavo žaibišku greičiu žemyn į vandenį, kad pagautų žuvį pietums. Nors žinojau, kad dienos maršrutas yra suplanuotas ir negaliu sėdėti vienoje vietoje labai ilgai, negalėjau atsigėrėti ir nusprendžiau dviračiu per vos pramintą takelį krūmuose nusileisti žemyn į įlanką. Kaip jau minėjau, buvo statu, o dviračio stabdžiai pasitaikė ne kokie... Besileisdamas greitai atsidūriau krūmuose, šiek tiek kraujo, bet kelionė tęsiasi. Patyrinėjęs pakrantę keliavau toliau.
Sekantis taškas buvo Katedros ola (The Cathendral Cove). Vėlgi, pasitaikė galybė įkalnių ir atvykęs į šį tašką vėl buvau be dvasios. Nuostabios panoramos, žydras, skaidrus ir šiltas vanduo greitai padeda pamiršti nuovargį. Ant uolos pastebėjau daug užrašų su skirtingų vietovių vardais: USA, Canada, Norway ir t.t. Nusprendžiau įbrėžti ir „Lietuva“. Susiradęs akmenį, vargais negalais įamžinau Lietuvos vardą. Reik Lietuvos vardą įamžint ne tik kosmose, galima ir rojaus kampelyje ant žemės. Pasipliuškenęs viliojančiame vandenyje judėjau toliau.
Per vidurdienio atoslūgį turėjau būti Karšto Vandens paplūdimy (Hot Water Beach). Kuo jis ypatingas? Tuo, kad šiame paplūdimyje tiesiai iš žemės gelmių paviršių pasiekia vos ne verdantis mineralizuotas vanduo. Atsineši kastuvėlį, pakapstai smėlį ir jau turi savo nuosavą natūralų SPA paplūdimyje! Tiesa, vos neteko nusivilti. Kadangi jau buvau numynęs nuo savo viešbučio tolokai, o dar reikėjo spėti paskutiniui keltui atgal per miestelio uostą (jei nespėčiau į keltą, tektų minti naktį vingiuotais, miškingais ir kalnuotais keliais gerą ratą, apie 30 km), o atoslūgis vėlavo, dėl ko ir SPA negalima buvo pasidaryti. Pasidalinęs dienos įspūdžiais su sutikta amerikiečių porele, apsisukau ir pėdinau atgal. Tačiau jau nuėjęs gerą galą paplūdimiu, išgirdau silpną šaukimą iš už nugaros. Pasirodo amerikiečiai surado pagaliau, kur trykšta karštas gelmių vanduo ir bėgomis pasileidau atgal. Išsirausęs duobę ir pribėgus karštam atpalaiduojančiam vandenukui atsiguliau ir pasijutau lyg mažas vaikas gavęs saldainį. Net ne saldainį, o visą tortą! Tikras rojus, kitaip nepavadinsi.
Pasilepinęs nemokamu SPA natūralioje gamtoje, pradėjau varginančią kelionę kalnais ir pakalnėmis atgal. Pakeliui pirmyn buvau užmatęs vietinę vyno daryklą, tad ketinau grįžtant ir paskanauti garsiojo kivių (zelandiečiai save vadina „kiwi“) vyno. Mano nuostabai, jie turėjo ne tik vyno, bet ir trauktinių, likerių ir visokių kitokių vietinių alkoholinių gėrimų. Šeimininkas suorganizavo tikrą degustaciją: sustatė ant stalo tiek stikliukų, kiek buvo gėrimų rūšių (sakyčiau gal apie 20) ir davė ragauti. Kol viską išdegustavau, tikrai apsinešiau kaip reikalas. Labiausiai patiko likeris iš feijoa vaisiaus. Net nebuvau tokio girdėjęs, bet velniškai skanus. Pasiskynęs nuo medžių tikrų kivi vaisių, kurie auga kaip pas mus obuoliai, išlingavau namo. Policijai sustabdžius būtų pasibaigę nelabai gerai, nes visgi aš buvau eismo dalyvis (su dviračiu) ir dar išgėręs nemažai. Laimė, kad ten toks užkampis ir automobilių viena kita, ką kalbėt apie policiją. Prieš pat sutemstant dar sykį užkilau ant Šekspyro uolos. Šįsyk jau nebepajėgiau užminti dviračiu, kojos buvo atsisakiusios visiškai, tad teko pėstute užsistumti į viršų. Mirtina tyla ir ramybė aplink tiesiog užkerėjo mane, kad vos nepamiršau jog reikia spėti į keltą.
Nuo Šekspyro uolos pasileidau žemyn dviračiu. Gerai, kad nieko nebuvo, nes būčiau tikrai kažką partrenkęs (dviratis gi be stabdžių, nors ir jau beveik prablaivėjau). Prie kelto laukė maloni staigmena. Mažas ruoniukas smagiai sau žaidė nekreipdamas dėmesio į mane ar burzgiantį nedidelio kelto variklį. Tokio mielo nebuvau matęs. Pasigrožėjęs 5 minutes šiuo mažyliu išplaukiau namo.
Grįžau jau visai sutemus. Diena praskriejo kaip akimirka. Kojos buvo nebegyvos, vos paėjau ir dviračio sėdynė dar nebuvo labai patogi.. Taip kad skaudėjo viską. Nepaisant to, ši diena praėjo tiesiog fantastiškai. Dar ilgai negalėjau užmigti dėl patirtų įspūdžių: akyse stovėjo ir paukščiai ,nardantys kaip kulkos žemyn, ir natūralus SPA, ir svetingasis šeimininkas su savo skaniais gėrimais.
Vincas Mikutaitis
