Vilnius, vasario 8 diena. Aš, oro uoste. Mano reisas FR9398. Skrendu pirmą kartą į Romą. Ryt mano gimtadienis, o ši kelionė tai mano dovana sau. Skrendu tiesiog gerai praleisti laiko. Neabejoju bus smagu. Neskubėdama klaidžiosiu Romos gatvėmis, džiaugsiuosi pavasarėjančiu oru, juk ten jau +14. Įdomu koks man tikrovėje pasirodys Koliziejus? Ar Trevi fontanas toks pat romantiškas ir užburiantis, kaip legendiniame italų režisieriaus Federico Fellini filme “La Dolce Vita“? Net nesitiki, o kur dar Vatikanas ‼ Rytais mėgausiuosi cappuccino ir šviežiu, burnoje tirpstančiu cornetto, po pietų mažiuku puodeliu stipraus espresso, ragausiu gelato, o kur dar pica, pasta ........O tada puikiai pailsėjusi, pilna įspūdžių grįšiu namo.....
O šventas, naivume ‼ Šito aš tikrai nesitikėjau. Aš pražuvau. Įsimylėjau ‼ Kaip beprotė pamilau Romą ir kartu Italiją. Nebegrįžtamai. Man taip dar nebuvo. O tai juk ne pirma mano kelionė svetur. Taip, aš fiziškai grįžau namo, bet širdis liko ten, Romoje. Nežinau, gal tai kokia beprotybės forma? Ar tai pagydoma? O gal man Pauliaus Jurkevičiaus knygoje „Italija: pojūčiai, stereotipai, priešpriešos“ minimas Stendhalio sindromas ? Kuris ištinka žmones lankantis Italijoje ir pasireiškiantis nesuvokiama meile šiai nuostabiai šaliai. Dar vis negaliu suprasti, kas man nutiko Romoje, kokiais afrodiziakais mane ten maitino, bet žinau tik vieną- aš BE PROTO noriu ten sugrįžti, kad ir rytoj ‼
Šiandien jau kovo 12 diena, o aš vis dar vaikštau ramiomis Aventino gatvelėmis, leidžiuosi link Circo Massimo. Rytas, įkvepiu rytinės gaivos, skaisčiai šviečia saulė. Kaip gera, čia jau kvepia pavasariu. Praveriu bažnytėlės duris, tyliai įslenku, vyksta pamaldos. Šiandien juk sekmadienis. Itališkai skaitomas kunigo pamokslas skamba mistiškai. Palieku bažnyčią ir leidžiuosi žemyn, į miestą. Praeinu pro Circo Massimo, įsivaizduoju, kaip čia dideliu greičiu lėkdavo lenktyniaujantys karo vežimai, o didžiulė minia ošdavo iš pasitenkinimo. O štai ir Koliziejus taip jis tikrai įspūdingas. Patenku į vidų. Kiek jam metų ? Beveik 2000 ? Protas sunkiai suvokia. Jis didingas. Iš čia matyti ir Forumas, senovės Romos politinis, religinis centras. Einu toliau, Roma ūžia. Gatvėmis lekia maži mažutėliai fiatai, pypsi vespos. Prieinu prie vieno tokio miniatiūrinio automobiliuko ir svarstau jis žaislinis? Ne, ko gero ne . O štai ir garsieji Ispanijos aikštės laiptai, fontanas remontuojamas, nieko būtinai dar sugrįšiu jo apžiūrėti. Siaura gatvele einu pirmyn, lyg kažkas ūžia šniokščia. Trevi ? Taip ‼ Tai štai kur jis. Taip jis labai gražus. Saldžiai gražus, kaip koks morenginis tortas, bet kartu ir pritrenkiantis krintančio vandens jėga.....
Negaliu visko aprašyti ką pamačiau Romoje, tam reikėtų dar daugybės laiko ir puslapių. Be to, jokie žodžiai, aprašymai, nuotraukos neperteiks šio miesto grožio, atmosferos, kvapo.....Reikia pamatyti, pajusti. Jei skaitai šį laišką, dievini keliones ir dar neaplankei Romos, linkiu būtinai aplankyti šį magišką miestą, to paties likiu ir sau :-)
Loreta
