Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Sava Roma“: Ciao...o visgi aš tikiu praeitais gyvenimais

Restoranėlis Romos centre
123rf.com nuotr. / Restoranėlis Romos centre
Šaltinis: ikrauk.lt
0
A A

Sava. Savas. Savi. Kažkas artimo, pažįstamo, draugiško bei malonaus. Argi ne tokios asociacijos kyla?! Man būtent tokios. Sava tėvynė, savas miestas, savi žmonės. Tokioje aplinkoje jautiesi gerai, jautiesi laimingas, o svarbiausia - SAVAS.

Sava. Savas. Savi....Kažkas artimo, pažįstamo, draugiško bei malonaus. Argi ne tokios asociacijos kyla?! Man būtent tokios. Sava tėvynė, savas miestas, savi žmonės. Tokioje aplinkoje jautiesi gerai, jautiesi laimingas, o svarbiausia – SAVAS.

Sakoma, kad vaikystėje išlavintas skonis, patirtas jausmas, uoslė, girdėtos pirmi garsai nulemia ką visą likusį vėlesnį gyvenimą. Tu mėgsi, valgysi, klausysi, kuom domėsies, žavėsies. Kiekvieno mūsų mama, močiutė, teta gamindavo tradicinius lietuviškus patiekalus. Šeimos pietūs. Svarbiausia susirenka visi prie vieno stalo. Didžkukuliai. Vėdarai. Žemaitiški blynai. Dabartinėje kultūroje imi net abejoti ar visi šie patiekalai tikrai lietuviški. Bet valgydavome. Megavomės maistu, bendrumo jausmu. Ta ramybė. Viskas sava.

Dalyvaukite konkurse ir jūs! Laimėkite kelionių agentūros „Novaturas“ įsteigtą kelionę į Italiją. Daugiau apie prizą ir konkurso sąlygas skaitykite čia.

Tas emocionalus šnekėjimas, gestikuliavimas, išraiškingumas, dažnam lietuviui būdingo santūrumo, ramumo, paprasto monotoniško tono priešingybė. Ar gali tai būti artima? Pažįstama? Kaip tai keistai benuskambėtų – draugiška ir malonu? Taip gali. Ir yra. Kažkokia dalelė to yra manyje. Kažkokia užuomazga, o gal likutis. Tas emocingas italų pokalbis. Emocija. O ja persismelkęs ir oras, maistas, menas, architektūra, kalba. Savotiškai savi.

Ir net trumpam, savaitei, mėnesiui ar kelioms dienoms atsidurus Romoje, Italijos mieste-lopšyje mes galime tai pabandyti suprasti..suprasti, kodėl makaronai mūsų akimis, tamsių garbanotų plaukų vyrui, sėdinčiam jaukioje lauko kavinėje yra ne makaronai, o spaghetti.

Gimtoji Baltijos jūra. Egzotiškoji viduržemio jūra. Ar tik ne skaidresnis vanduo pastarojoje?  Ar tik saulė nešviečia ryškiau? O jei į tai mes pažiūrėtume kitomis akimis, kitu žvilgsniu. Gi savas vaikas, savas draugas, sava kalba, miestas, gamta visada buvo ir bus mielesnė bei brangesnė. Širdžiai – taip. Akims – ne visada. Kad tai suprastume. Kad suvoktume. Tam mes keliaujame. Tam bendraujame kitomis kalbomis, vaikštome kitų valstybių žemėmis, valgome nacionalinius patiekalus, susipažįstame ir gėrimės savita architektūra, menu, muzika. Dailės stiliai, tokie kaip Renesansas, Barokas kilę iš Italijos, garsieji Leonardas Da Vinčis, Botičelis, Mikelandželas. Ką mes žinome apie juos. Esame tik girdėję, skaitę, matę. O ar esame jautę. Ar suprantame, kodėl muzika skamba būtent taip, o ne kitaip, paveiksle vaizduojama tas, o ne kitas, butent toks architektūrinis sprendimas, tokios spalvos, formos....ir mes norime tai patirti, suprasti, pajausti. Ir net trumpam, savaitei, mėnesiui ar kelioms dienoms atsidurus Romoje, Italijos mieste-lopšyje mes galime tai pabandyti suprasti..suprasti, kodėl makaronai mūsų akimis, tamsių garbanotų plaukų vyrui, sėdinčiam jaukioje lauko kavinėje yra ne makaronai, o spaghetti, kodėl net ir geriausios mūsų šalies picerijos tam vyrukui niekada neiškeps picos „Margherita“. Nes visa turi būti persismelkę Italijos oru, išauginta jos žemėje, po virš jos esančia saule. Visa tai turi būti ir yra Sava. Divina Commedia. Ar išgirdus tokį pavadinimą mums kiltų, kokių nors asociacijų? O jei kitaip, jei pristatytume kaip šiuolaikinės italų kalbos Dante Aligierio kūrinys „Dieviškoji komedija“? Kažkur girdėta, ar ne? Skaityta. O taip. Dešimtoje, ne – devintoje klasėje...Bet „taip, aš ją, berods, skaičiau“, pasakytų buvęs klasiokas. Visai kas kita labiau pažįstamas „Altorių Šešėly“. Garsus psichologinis romanas. Gi šitą tikrai skaičiau...ir supratau, ir aišku buvo. Ar tikrai. Tikrai aišku?! Gal todėl, kad tai labiau sava ir artima? Hmmmm. Vertėtų perskaityti "Dieviškąją komediją" dar sykį...grįžus..iškart grįžus iš Italijos. Ne. Nusivešiu knygą su savimi į kelionę. Ten ji bus sava. O gal savu bent minutei patapsiu aš tikriems italams, sėdėdamas ir laikydamas rankose ir skaitydamas knygą pavadinimu Divina Commedia. Gal....Bet itališkai moku tik kelis žodelius. O gal atsidūręs ten prisiminsiu daugiau.

Paimsiu į rankas Pallacanestro. Oooo taip. Čia aš būsiu savas. Čia aš būsiu tikras. Gi tai antroji Italijos religija. Bet mes, lietuviai, čia pirmi. Nes mums ji pirmoji. Apie ką aš čia? Atsiprašau. Jo didenybė krepšinis. Bet palaukite. Gal geriau kamuolį paspardysiu. Ne, ne tą krepšinio. Odinį tą. Juodai baltą. Bent toks iškart iškyla prieš akis pagalvojus apie jį. Štai. Štai šitas sportas jiems numero uno. Ir čia jau nebe varžybos ar mes pirmesni krepšinyje, ar jie futbole. Abu su pietiečiu susėdę prie jaukaus staliuko su taure gero vyno rasime kažką artimo, bendro ir savo.

Nepaminėjau architektūros, religijos, kitų kultūros šakų, mokslo, kino, literatūros, muzikos ir dar dar daug ko turi kiekviena šalis su gilia, sena, įspūdinga istorija. Būna pasisvečiuoji šalyje, grįžti namo ir domiesi toliau.  O kuo  domėtis tikrai yra. Visada būna. Tikrai.

Ir vistiek, tegul nesupyksta mano mama, močiutė ar teta, kurios gamina tikrai skanius nacionalinius patiekalus, man tagliatelle su jūros gėrybėmis yra skaniau, nei makaronai su pomidorų padažu, įdaryti makaronai cannelloni, desertas tiramisu ar tikra caffe e latte. Skaniau yra pica, nei didžkukuliai ar vėdarai. Ir valgant ją Lietuvoje aš stengiuosi nebenaudoti padažų. Pabandykite Romos centre, picerijoje, kur picas kepa grynakraujis italas malkomis kūrenamoje krosnyje paprašyti padažo. Savu tikrai netapsi. Bent jau artimiausiu metu. Bet stengtis visada galima. Ir mes su žmona stengsimės. Nors trumpam, nors akimirkai būdami nuostabioje šalyje pasijausti savais. Ir be akcento ištarti „ciao Italia, proprio Roma, io sono qui...voglio voi di più sapere...e Novaturas aiutami“  Palaukit..iš kur aš tai moku??? Gal kažkada buvau italu. Ne veltui dar paauglystėje ėmė ir pradėjo garbanotis plaukai. Gal. Ir visgi aš tikiu praeitais gyvenimais.Ciao

Donatas ir Virginija

Naujienų galite įkrauti skaitytojų naujienų portale ikrauk.lt, siųsti el. paštu 15min@15min.lt arba parašyti per „Facebook“ paskyrą štai čia.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt