Papasakosiu apie savo meilę. Tai meilė ne vyrui, o šaliai. Man 29 metai ir jau 19 metų myliu Italiją! Taip ilgai myliu tik savo mamą ir brolius. Galbūt tai pasirodys keista, tačiau mano artimų žmonių jau nebestebina, jog mano galva „permušta“ vien Italija. Pasaulį aš regiu trimis spalvomis: žalia, balta, raudona.
Italija jau ne tik svajonė – tai mano gyvenimo dalis. Tada, būdama 10 metų, sėdėjau žolėje atsisukusi į Italijos pusę ir mintimis buvau ten. Svajojau, įsivaizdavau save vaikštinėjančią jaukiomis Italijos gatvelėmis. Kai karštis taptų nebepakeliamas, susirasčiau jaukią kavinukę, kurioje atsigaivinčiau ypatingais itališkais ledais...
Mano meilė Italijai prasidėjo nuo futbolo. Įsivaizduokite 10 metų mergaitę, kuri svaigsta dėl futbolo ir dėl šalies, kuri dar tokia svetima ir tolima. Dabar ji jau sava, brangi ir miela. O tada... Kaip aistringai ir emocionaliai aš palaikau Italijos futbolo rinktinę! Kiekvieno Europos ar Pasaulio čempionato metu einu iš proto. Iš anksto susižinau kada žais italai ir ta diena tampa man šventa. Kiek daug ašarų man teko išlieti apraudant pralaimėjimus. O 2006 metais buvau euforijoje – mano italai laimėjo Pasaulio čempionatą! Visada svajojau, kad pamatyčiau kaip jie tampa čempionais, ir ši mano svajonė išsipildė. Sunku apsakyti žodžiais tą džiaugsmą ir laimę.
Metai ėjo, o mano meilė tik stiprėjo. Pamenu, kaip visą vasarą dirbau kaime ir taupiau pinigus, už kuriuos nusipirkau kelionių vadovą – knygą apie Italiją. Taip, bent dalimi, galėjau pabūti Italijoje... Skaičiau, varčiau, grožėjaus nuotraukomis daugybę kartų – ta knyga tapo man lyg Biblija.
Aišku, paauglystėje svajodavau apie aukštą, tamsiaplaukį rudaakį italą. Kaip jis mane pakeri ir mes gyvename ilgai ir laimingai. Dabar tokių norų nebeturiu, bet kodėl gi nepasiklausius tų itališkų komplimentų, kodėl gi nepajutus to itališko žavesio, kuris kaitina kraują.
Turbūt nereikia klausti ar moku italų kalbą. Dar mokydamasi mokykloje nusipirkau knygų padedančių mokytis. Ir mokiausi savarankiškai. Buvo laikas, kai nebesimokydavau, bet vėl ir vėl grįždavau prie tos kalbos. O baigusi studijas (kai į galvą nebelindo kitokie mokslai) lankiau italų kalbos kursus. Ir dabar išgirdus kalbant itališkai per širdį nueina virpuliukai. Jaučiuosi nepaprastai laiminga galėdama suprasti ir kalbėti ta nuostabia kalba.
Yra svajonių, susijusių su Italija, kurios jau išsipildė, tačiau aš gyvenu taip, jog vienas svajones įvykdžius, jų vietą keičia kitos. Dabar aš svajoju kambaryje ant sienos pasikabinti didelę Italijos vėliavą.
Kita mano svajonė – pasiimti mėnesį atostogų ir jas praleisti Italijoje. Milane aplankyčiau Duomo Katedrą, pasigrožėčiau Vittorio Emanuele galerija, nueičiau pažiopsoti bent iš tolo į La Scalą. Norėčiau nuvažiuoti į Turiną: pamatyti baroko architektūrą, pasigrožėti įspūdingu Alpių prieškalnių kraštovaizdžiu. Kokia kelionė po Šiaurės Italiją be Veronos ir Venecijos. Manau, čia praleisčiau net kelias dienas, kad pajausčiau, ką reiškia gyventi ant vandens, kad paplaukiočiau gondolomis ir kad pasiklysčiau pasirinkusi ne tą tiltelį.
Norėčiau aplankyti Parmą, Boloniją ir taip traukčiau link Pietų aplankydama Florenciją, įstabųjį Pizos bokštą, Sieną, Asyžių. Taip pasiekčiau nuostabiają Romą. O jau čia užtrukčiau savaitę (jei ne ilgiau). Čia galvą apsuktų šventyklos, griuvėsiai, nuostabusis Koliziejus. Suprantama, jog aplankyčiau Vatikaną: Šv. Petro Baziliką, Siksto koplyčią, muziejus. Suprantu, kad tektų pasistumdyti su kitais turistais ar pastovėti nesibaigiančiose eilėse. Bet nieko nepakeisi – tai juk Roma!
Skaudama širdimi palikusi Romą, keliaučiau toliau. Mano planuose būtų Neapolis. Ar neapsisuktų galva apžiūrint įvairiausias įstabiausias bažnyčias, muziejus, vienuolynus? Būtinai užsukčiau pasižvalgyti į Pompėjų griuvėsius, forumą. Norėčiau pajausti tą tolimos praeities dvasią. Įdomu kaip atrodo miestas, kuris kažkada buvo palaidotas po akmenimis ir pelenais.
Keliaudama po pietinę Italiją būtinai užsukčiau į Costiera Amalfitana. Jau vien tos pakrantės nuotraukos gniaužia kvapą, o kaip nuostabu būtų pamatyti tai gyvai, pasigrožėti daugybe namukų išdėstytų kalno šlaituose. Kelionė į Italiją be šios vietos man būtų nepilna. Žinau, kad to mėnesio man neužtektų, todėl grįžčiau ir grįžčiau į Italiją dar ne kartą. Keliaudama įsileisčiau į save tą itališką dvasią: Italijos skonį, kvapą, jausmą, muziką, energiją.
Mano meilė Italijai sudaryta iš daugybės spalvų: kalba, šalis, architektūra, futbolas, krepšinis, dainos, vėliava, maistas, gėrimai, kasdienis gyvenimas... Tai svajonė. Norėčiau, kad ji išsipildytų! Jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be meilės Italijai.
Dalyvaukite konkurse ir jūs! Laimėkite kelionių agentūros „Novaturas“ įsteigtą kelionę į Italiją. Daugiau apie prizą ir konkurso sąlygas skaitykite čia.
