Kodėl Roma? Papasakosiu vieną istoriją iš daugelio. Apie miestą ir maistą.
Išlipame iš lėktuvo, už kelių tūkstančių kilometrų palikę Lietuvą su jos viduržiemiu ir pusnimis iki kelių. Pasijuntu per daug prisirengusi – veidą glosto ir akis merkia skaisti saulė, sakyte sakanti, jog Romoje šiuo metu gerokai virš 18 laipsnių su pliusu. Vilnonis paltas pasirodo čia netinkama apranga.
Žmonės atrodo gyvesni už lietuvius. Gražiau rengiasi (vyrų batai nublizginti), geriau (skaniau!) valgo. Bene iš už kiekvieno kampo prieš akis atsiveria fontanas arba aikštė, o ore nuolat sklando maisto kvapai iš net ir siauriausioje gatvelėje tarsi akmenukai pajūryje pabirusių trattorie ir ristoranti. Paprastas maistas ir sudėtinga architektūra – tai būdinga Italijai.
Vien stebėdamas miesto gyventojus jautiesi lyg dalyvautum commedia dell’arte. Jie vairuoja kaip išprotėję, tarsi bėgtų nuo nelaimės. Gatvėje cypia stabdžiai, nuolat maigomi garso signalai ir pro pravirą vairuotojo langelį sklinda ne visai cenzūrinė leksika. Prieini nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, apsidairai ir skuodi lyg pamišęs tarp automobilių, net nemąstančių sustoti. Tikras stebuklas, kad pakelėse nematyti sudaužytų automobilių ir vaitojančių praeivių.
Net ir nesėdintys už automobilių vairo gyventojai atrodo triukšmingi: mojuoja rankomis, rėkauja, pyksta, juokiasi. Triukšminga aistringa tauta. Niekuomet nemaniau, kad esu bejausmė, visgi lyginant su matytais emocingais žmonėmis kartais jaučiuosi it miegančioji gražuolė. Matyt, lietuviškas šaltumas įsigėręs drauge su žvarbiomis žiemomis, pilkais rudenimis, vėju ir lietumi, saulės stoka, amžina melancholija, tvyrančia už kampo. Žingsniuoji gatve ir negali įsivaizduoti, kaip įmanoma gyventi nuolatinėje erzelynėje, tačiau žmonės čia juokiasi ir šypsosi dažniau nei uždari lietuviai.
Tikriausiai sveikiau gyventi, kai emocijos yra paviršiuje, − smilkteli mintis.
Praveriame duris į vieną iš daugybės picerijų − jau kadaise atradome, kad Pietų kraštuose geriausia atsivėsinti bažnyčiose ir… kepyklose. Pastarosios – jaukios, kvapnios, įrengtos senuose mūruose ir paprastai išklotos malonią vėsą skleidžiančiomis grindų plytelėmis. Ant sienos kabo nespalvota fotografija: šaunus dėdulė riestais ūsais šypsosi fotografui, akyse stryksi velniukai. Greta jo – signora gėlėta suknele. Ta pati, dabar stovinti už prekystalio, garbaus amžiaus apskritaveidė žilaplaukė mamma – tarsi kokybės garantas, sergėjantis picų fabrikėlį daugelį metų. Pokalbį pradedu daininguoju buona sera, šypsena ir… pasimetusiu žvilgsniu. Prieš akis lyg ant Milano podiumo maivosi galybė šviežutėlių, ką tik iš krosnies stačiakampių picų, viliojančių kvapais ir įvairove. Ką išsirinkti? Kurią? Gal tą, su daug daug sūrio ir mažai prosciutto, gal atvirkščiai, daug daug prosciutto, bazilikų ir trupučiu mozzarella? Gal su tonno? Gal pizza con le acciughe? Pizza Napoletana? Ar tiesiog Margherita? Pavadinimai mirga akyse, pilvas jau nebe lietuviškai burba ho fame! ho fame! ho fame!, signora kantriai šypsosi… Susižvalgom ir duriam pirštu. Į skaniausiai atrodančią ir dar vieną po jos. Signora čiumpa aštrų peilį, atpjauna, guldo ant svarstyklių ir užduoda esminį klausimą: take away? Si si, atsakom, take away take away, grazie mille! Susilinksim, dar ir dar susišypsom. Šypsena kelionėse – pati brangiausia lingua franca. Picos gabalėliai sudedami į dėžutę, ant viršelio šypsosi storulis virėjas ir mūsų vakarienė saugiai paslepiama krepšelyje. Pakeliui ten pat keliauja butelis baltojo itališko vyno – prieš akis idealus ilgas vakaras Amžinajame mieste.
