Na ir kodėl aš dar karta norėčiau grįžti į Romą? Klausimas sau, o gal tą klausimą užduoda daugelis ten pabuvę? Bandau atsakyti, bet kyla dar daugiau klausimų. Tai ir gaunasi ginčas su savimi...
... vėl pajausti tą lengvumą, kai praėjęs Leonardo da Vinčio oro uosto labirintais, įkvėpi ne vėsą, o karštį, kai išgirsti ta kalbą, greitą, nesustojamą, kokia ji ten bebūtu, kai taksi lekia, o tu matai tą savo svajonę, mirgančią šviesomis, tiek daug matytais atvirukų vaizdais, pasijaust kad grįžo tai, ką, atrodo, pažinai, o dar norisi labiau pažinti, tą kvartalą, kur spalva tikrai ne balta, bet netrukdanti, o dar ir tokia sava, kai pamąstai kad norisi ja vėl pajausti, tą šurmulį šventės, kuri nutrūksta tik paryčiais, kai į gatvę ateina senjorai, miestelėnai, į jų bendravimo kasdienybę, didelis bendravimo turgus, žavus, smirdantis žuvimi, tirpstančiais ledais, kiniškos prekės, žaviai besišypsančios daržovės, tai juk maža dalis Romos, kurios turistiniuose vadovuose nerasi ir nenorėčiau ieškoti aš ją dar kartą randu.
... praeiti pro centrinės stoties prekeivius ir užeiti į jų užeigas, kvepiančias kariu, rytietiškais prieskoniais ir ta dvasia, kuri tik čia, Rimini prieigose.
... atsisėti ant laiptų, plačių, pajusti šaltą akmenį, nugludintą amžių, žmonių pėdų, istorijos... kai nesinori niekur skubėti.
... paliesti tilto turėklus, pažvelgti į sraunią Tibro tėkmę, nors ir šiukšliną bet žavią...
... pasinerti į Transtavėrės kvartalo žavesį... pajusti siaurų gatvelių dundęsi po kojomis jo nejaučiant, tai juk paslaptingiausia Romos vieta, žavesio pilna, su kreivomis sienomis, su hipių, laisvų žmonių dvasia, su garsia it išraiškinga romiečių šneka...
... ir vėl apsilankyti paprastoje užeigoje, pamatyti plačia barmeno Antonijo šypsena, skanauti pica ir užgeriant ją paprastu itališku alumi patiektu ant stalo popierinių staltiesių... o ar būtinos baltos staltieses ir brangios taurės kai matai atsipalaidavusius žmones ir pats .... stengiesi su jais sutapti...
... žavėtis jų karabinieriais, kurie stengiasi tau padėti, nors ir atsiprašantys kad gerai nemoka anglų kalbos, su šypsena ir paslaugumu...
... ir neiti ten, kur minios, kur sunku prasibrauti, gal geriau pasėdėti kokiame žaviame užkampyje, o ten jų tiek daug...
... pabūti tų didingų bažnyčių tyloje, niekur neskubant, o tik klausantis, kaip kaukši maldininkų žingsniai tylus ir net primigusio apsauginio knarkimą....
... pasinerti į gatvių eismo chaosą , ir suprasti, kad net jame yra kažkokia tvarka o ne betvarkė...
... ir valgyti ledus, nors ir tarp pirštų jauti kad jie virsta vandeniu, bet juk tai Italija ir jų tai, o kartu ir mano, aš čia vėl ...
... ir pasijausti koks esi tu mažas prieš visą ta didybę, ne dievų, žmonių ji sukurta, ir sukurta amžiams ir mes galime tuo gėrėtis, ir mylėti tuos, kurie tai išsaugoja ir puoselėja....
..... gal ir vien todėl verta ten sugrįžti, kad suprastum, kad tik žmonės tai sukūrė ir kuria, nes viskas tik žmogaus rankose ir tu pasijauti taip, kad kažkas sukurto juk lieka ir po tavęs, nors mažo - bet lieka...
..... aš noriu vėl į Romą ..... man jos visada bus maža....
Dalyvaukite konkurse ir jūs! Laimėkite kelionių agentūros „Novaturas“ įsteigtą kelionę į Italiją. Daugiau apie prizą ir konkurso sąlygas skaitykite čia.
