Kai pagrindas po kojomis grįstas melu, kas tuomet esame tie, kurie meluoja, ir tie, kurie verčia meluoti? Ar vertybės keičia kontekstą, ar vertybes – mes? Štai tokius ir kitus klausimu gvildena Agniaus Jankevičiaus režisuotas spektaklis „Akmuo“ pagal Mariaus von Mayenburgo to paties pavadinimo pjesę, rodomas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje.
Per bemaž pusantros valandos keliaujama skersai išilgai nuo 1935 m. iki XX amžiaus pabaigos pradžios – 1993 metų. Trys kartos, penkios moterys, skirtingi likimai ir juos draskančios viltys ir individuali kova su istorijos diktuojamomis vertybės, išlikimu...
Vokietija po karo. Jauniausioji Hana (aktorė – Gabrielė Malinauskaitė) nerimsta, nepritapdama mokykloje, jos klasiokai jai piešia ant sąsiuvinių svastikas, tik ji nesupranta kodėl: jos senelis Volfgangas (Paulius Tamolė) juk net finansavo vienos žydų šeimos ( Micė, Agnė Ramanauskaitė) kelionę į Ameriką. Hana irgi nori į Ameriką, pas žydus, tam keistai nepritaria jos senelė Vita (Vaiva Mainelytė) jai antrina ir Hanos mama – Heidrun (Nelė Savičenko). Kodėl?
„Akmenyje“ svastika, priešingai kai ne kurių asmenų galvose, nelaikoma „senovės baltų ženklu“, o yra labai konkretus simbolis, liudijantis žiaurumo triumfą. Spektaklyje ji išdavikiškai kyšo, keldama įtampą ir neleisdama pasiduoti idealistinės versijos priėmimui. Būtent ši nuotaika, kad „kažkas čia negerai“ – bene stipriausia spektaklio dalis.
Prisipažinsiu, kad „Akmuo“ – tėra antras mano matytas šio režisieriaus darbas (pirmas – „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, Valstybinis jaunimo teatras), bet susidaro įspūdis, kad režisierius didžiausią krūvį stengiasi „užkrauti“ aktoriams, viską palikdamas savieigai ir kontaktui su publika...
Kalbant apie vaidybą, buvo įdomu pamatyti Moniką Vaičiulytę (Štefani) visiškai priešingame amplua negu O.Koršunovo režisuotame „Išvaryme“, kuriame ji vaidino Eglę – divą, iš kurios išsišaipo tendencingai krentančios aplinkybės bei sadomachistiniai režisieriaus bei dramaturgo polinkiai. „Akmenyje“ ji kitokia, gyva, be „užkadrinių“ minčių, atspindinti paukščio, išmesto iš lizdo, jauseną. Apskritai, jos vaidina Štefani tinkamu laiku tinkamoje vietoje tarsi pažadina „Akmenį“ iš stagnacijos ir leidžia bent trumpam pradėti judėti, o ne stovėti vietoje, link kalno.
Meluočiau, jei neigčiau, kad V.Mainelytę nebuvo įdomu išvysti: epizoduose, kai buvo grįžtama į jos veikėjos Vitos laiką, scenoje akimirksniu pasirodydavo šiek tiek pagiežingai paslaptinga asmenybė, ir buvo akivaizdu, kad jos laikas – pačiai aktorei yra priimtiniausias. Nuošaly neliko nei Heidrun, nei juo labiau Micės herojės, ypač pastaroji, kurios dėka įvyko savotiškas teatras teatre, pakėlęs įtampą iki aukščiausio taško.
Volfgangas čia vėlgi įkūnija visiškai priešingą veikėją negu, tarkime, Jono Vaitkaus „Visuomenės prieše“: jautresnį, paslankesnį, emocionalesnį ir galų gale – ne tokį statišką kaip „Prieše“. Hana – santūri, viską išpildo taip, kaip reikia.
Be to, kad iš esmės nebuvo struktūriškai išplėtotas konfliktas, dėl ko, veikiausiai, spektaklis neįvyksta iki galo, labai kliuvo muzika. Scenos ir laikas „perjunginėjamos“ montažiniu principu, su šviesomis ir šaižios muzikos intarpais. Spektaklio pradžioje pasirodęs kabareto motyvas daugiau nebeatsiranda, išskyrus, kai suskamba Scorpions „Wild Of Change“ dainos mini parafrazė – sakyčiau mažų mažiausiai sutrikdė, kaip ir scenų „perjunginėjimai“, draskantys spektaklio harmoniją.
Artimiausios spektaklio rodymo datos:
LNDT lapkričio 11 d., sekmadienį, 16:00 val.;
LNDT gruodžio 13 d., ketvirtadienį, 19:00 val.
