Kiek žvarboką, tačiau saulėtą gegužės 4-osios vakarą Kauno ryšių istorijos muziejų savo koncertu sušildė dainininkė, tekstų autorė Alina Orlova. Charizmatiškoji auksaplaukė nepaliko abejingų. Vos tik įžengusi į sceną, sėdo prie pianino, šyptelėjo ir tarė: „Pirmoji mano daina – iš širdies į širdį – iš Kauno – Kaunui“. Kiekviena nata, kiekvienas garsas skriejo taip lengvai, užburiančiai, jog susirinkusi sausakimša salė žiūrovų pakerėti, užgniaužę kvapą mėgavosi Alinos talentu. Šiai žaviai merginai talkino, kaip ji pati sako, tiesiog geri draugai – Petras ir Aurimas. Vaikinai meistriškai grojo violančele ir gitara taip dar labiau sustiprindami ir taip efektingą pasirodymą.
Alina Orlova – mažas deimantas lietuviškajame muzikos pasaulyje. Nepaisant to, kad ji dar visai neseniai pradėjo profesionalią dainininkės karjerą, mergina jau spėjo išleisti du albumus. Vienas jų – „Laukinis šuo dingo“, o antrasis – „Mutador“. Bemaž visos dainos, kurias atliko Alina ir buvo iš šio albumo. Didžiausių publikos ovacijų sulaukė „Po tiltu“, „Paskutinio Mamuto daina“, „Lijo“ ir „Lichoradka“.
A.Orlova dainavo ne tik lietuviškai, tačiau klausytojų ausį pamalonino atlikdama ir keletą rusiškų dainų. Jos skambėjo itin nostalgiškai, skaudžiai, jautriai. Atrodė, jog visą sielą virpintų. Daugelis žiūrovų tiesiog negalėjo nesižavėti atlikėjos balso tembru – originaliu, išskirtiniu, kerinčiu. Po kiekvienos atliktos dainos Alina kukliai, tačiau labai nuoširdžiai ištardavo: „Ačiū“.
Nepaisant to, kad koncertas buvo ganėtinai trumpas, žiūrovai Aliną Orlovą nuo scenos palydėjo ovacijomis, susižavėjimo kupinais šūksniais ir viltingomis akimis žvelgdami į auksaplaukę tikėjosi ją išvysti scenoje dar ir dar kartą.
