Gatvės muzikos diena sostinėje suskambo jau nuo vidudienio – vilniečiai bei miesto svečius džiugino iš visų pusių skambantys ritmai. Garsų maišalynėje sunku buvo nepastebėti pono Alvydo Čepulio, pasislėpusio po Saulėtos slapyvardžiu – visai netoli Katedros, Pilies gatvės pradžioje vyras skambino kanklėmis. Muzikantas tikino Gatvės muzikos dienoje koncertuojantis jau ne pirmą kartą ir turintis tvirtą nuomonę apie renginį.
– Kaip pradėjote groti gatvėje?
– Gatvėje groju jau nuo 2003-ųjų metų, taigi dar anksčiau, nei Andrius Mamontovas inicijavo šią gražią šventę. Sakyčiau, kad Gatvės muzikos dienos atsiradimas šalyje prilygsta mano svajonės išsipildymui, nes anksčiau grodamas gatvėje dažnai likdavau nesuprastas – būdavo, kad net elgeta palaikydavo, neva prašau pinigų. Net su policija teko turėti reikalų, taip pat su socialinės globos tarnyba. Gal dėl to, kad aš atrodydavau keistai – grodavau basas ant kilimėlio.
– Grojate tik kanklėmis?
– Moku groti net keliais instrumentais, tačiau gatvėje groju tik kanklėmis. Manau, kad galima sakyti, jog grojimą gatvėse tyrinėju pasauliniu mastu – esu grojęs Šveicarijoje, Rusijoje, Vokietijoje. Išsigandau groti tik Kalkutoje – ten tiek daug žmonių... Vos išsitraukus kankles mane apsupo galybė žmonių, tad nežinojau, kur dėtis.
– Galėtumėte palyginti praėjusias Gatvės muzikos dienas su šiųmete?
– Man asmeniškai praėjusi Gatvės muzikos diena atrodė vangiai, blankokai. Tai – asmeninė nuomonė. Tačiau apskritai ši diena – šventė mano širdžiai ir aš labai džiaugiuosi, kad ji buvo sugalvota. Esu dėkingas A.Mamontovui, tačiau anksčiau ar vėliau ji turėjo būti pradėta organizuoti.
– Kokią muziką grojate?
– Priimtiniausia man – folk muzika. Mėgstu ją visaip iškraipyti, improvizuoti. Esu sukūręs net naują muzikos žanrą – „um-folk“. Tai toks folkloras, kuris grojamas įsiklausant į savo širdies ir visatos ritmą.
– Kaip patobulintumėte šią šventę?
– Manau, renginiui reiktų daugiau struktūros. Galėtų į vieną miesto vietą būt sukišti visi triukšmadariai, kitur – ramesni muzikantai, pavyzdžiui, dainuojamoji poezija. Nes miestas pats savaime yra triukšmas. Į šią šventę žvelgiu kaip į subkultūrinį renginį ir, manau, kad paties gatvės muzikanto sąvoka turėtų būti apibrėžta. Kaip antai, galėtų būti pasakyta, kad tikras gatvės muzikantas nerūko, negeria viešose vietose, turi etikos kodeksą. A.Mamontovas galėtų apmąstyti tokią idėja, prabilti apie ją.
