„Amorphis“ Lietuvoje: pirmas ir ne paskutinis kartas

Jau daugiau nei prieš 10 metų suomiai „Amorphis" padalijo savo gerbėjus į dvi stovyklas. Pirmajai priklauso tie, kurie mano, kad po pirmų dviejų, geriausiu atveju, po trijų albumų „Amorphis" nuklydo į lankas, o kita dalis (kaip ir šių eilučių autorius) mėgsta ir vėlesnį eksperimentinį progresyvų skambesį.

Tad žinią, jog lapkričio 4 dieną suomiai viešės Vilniuje, iškart pakeitė klausimas: o kurios stovyklos „Amorphis" gerbėjų yra daugiau Lietuvoje? Senų gerų laikų besiilgintiems sunkiosios muzikos mylėtojams optimizmo neturėjo pridėti paviešinti kiek anksčiau vykusių koncertų Rusijoje organizatoriai. Didžiąją repertuaro dalį sudaro dainos iš paskutiniųjų dviejų album7 („Skyforger" ir „The Beginning of Times"), o šiame ture neskamba laiko patikrinti hitai „Black Winter Day", „The Castaway" ar „Cares". Na, jeigu šiais laikais „Deep Purple" gyvai neatlieka „Child in Time", o „Def Leppard" - „Love Bites", visgi ir su šiuo repertuaro nuostoliu tenka susitaikyti.

Bet sugrįžkime prie Taurakalnio. Būtent ant jo lapkričio 4 d. jau 18 val. 30 min. pradėjo rinktis publika. Vos tik atsidarius klubo „Propaganda" durims, kruopščiai kiekvieną atvykėlį patikrinantys apsaugos darbuotojai sudarė nemažą spūstį. Visgi pagaliau įėjus į buvusio legendinio klubo „Mulen Ružas" vidų, atsiveria kur kas daugiau erdvės - čia galima beveik be jokios eilės užsisakyti gėrimų bare arba įsigyti šiandien koncertuosiančių kolektyvų įrašų bei atributikos. Didžiojoje salėje stoviniuoja vos keletas žmonių, tačiau arčiausiai scenos norintys atsidurti fanai likus iki pirmos apšildančios grupės pasirodymo pusvalandžiui, jau tvirtai užsiima pozicijas prie apsauginės tvorelės.

Laikas gan greit bėga, tad kaip ir buvo planuota, lygiai 19 val. 30 min. ant scenos įžengia svečiai iš Ispanijos - „Nahemah". Į šaltą salę po truputį ima rinktis žiūrovai ir po truputį atmosfera pradeda kaisti ypač tiesiogine, o ne perkeltine prasme. Lietuvos publika gana santūriai priėmė grupę, o ispanai stebuklų scenoje nedemonstravo, tačiau pasirodymas buvo prikaustantis dėmesį, visiškai neprailgęs ir tinkantis šio vakaro temai.

Po pusvalandžio scenoje instrumentus jau derina norvegai „Leprous", prieš porą metų koncertavę festivalyje „Velnio akmuo" Anykščiuose. Ant grindų padėtame dainų sąraše matome, jog šiandien norvegų avangardinio metalo atstovai atliks 7 kūrinius. Scenos gale į viršų pakeliamas milžinišku grupės logotipu papuoštas uždangalas, į priekį atnešami klavišiniai instrumentai ir šou prasideda.

Jei „Nahemah" įvaizdyje vyravo tradicinės sunkiosios muzikos atlikėjų įvaizdžio detalės - ilgi plaukai, gausios tatuiruotės ir sportbačiai, tai „Leprous" šioje srityje buvo nepralenkiami. Spalvoti kostiumai, lakiniai batai, o vienas gitaristas karts nuo karto ranka perbraukdavo per banguotą šukuoseną tarsi Alain Delon savo gražiausiais jaunystės metais. Po pasirodymo teko išgirsti ir kitokių įspūdžių, tačiau, mano nuomone, nors norvegams originalumo netrūko, o retkarčiais blyksteldavo koks nors įdomus muzikinis ar sceninis sprendimas, tačiau visumoje „draivo" visiškai nebuvo.

Minėtiems 7 kūriniams atlikti „Leprous" prireikė net 40 minučių ir tam, kad „Amorphis" pasirodymas prasidėtų laiku, scenos darbuotojams teko dirbti labai sparčiu tempu. Atidengiamos naujausio suomių albumo "The Beginning of Times" motyvais papuoštos scenos dekoracijos, vienas po kito derinami instrumentai, tačiau bene daugiausiai diskusijų susilaukia labai originalus vokalisto mikrofono stovas bei pakyla, į kurią įkomponuoti dviejų mitinio suomių dievo Ukko kūjų simboliai, puošę ne vieną „Amorphis" albumo viršelį.

Apie 21 val. 40 min. sausakimšoje salėje gęsta šviesos ir pagrindinių vakaro žvaigždžių pasirodymas pradedamas ilga įžanga, kurios metu ant scenos užlipa viena žinomiausių šiandieninių Suomijos sunkiosios muzikos grupių. Šou prasideda nuo dainos „My Enemy" iš naujausiojo „Amorphis" disko. Galima rasti priekabių dėl garso ir atlikimo, tačiau gan greit viskas stoja į savo vėžes. Po pirmos dainos grupės frontmenas energingai pasisveikina su Lietuvos publika bei tęsia pasirodymą su dar vienu nauju kūriniu - „Mermaid". Žiūrovai dar labiau įsisiaučia skambant „The Smoke", kuri buvo įrašyta diske, kuriame pirmą kartą skambėjo vokalisto Tomi Joutsen balsas.

Į publikos šūkavimus groti ką nors iš seno repertuaro muzikantai nekreipia dėmesio - vėl atliekamos arba naujos, arba mažiau įsiminusios senos dainos („Crack in Stone", „Greed", „Sampo"). Tačiau ir senosios „Amorphis" kūrybos gerbėjai visgi sulaukia keleto savo laimės minučių - Tomi praneša, jog dabar bus atliekama „Vulgar Necrolatry", sukurta grupės gitaristo Tomi Koivusaari dar prieš susikuriant „Amorphis". Štai tuomet salėje ir užvirė tikras pragaras. Bandymas „pogintis" salės viduryje, šėlsmas pirmose eilėse netgi pareikalavo aukų - dėl didelės spūsties bei tvyrančio karščio trumpam sąmonė aptemo vienai merginai, kurią draugai nutempė į salės gilumą.

Vėliau truputį aistros aprimsta, senesnės dainos keičia naujas. Gana netikėtas yra kūrinio „Into Hiding" įtraukimas į grojaraštį, kuris neskambėjo prieš tai buvusiuose šio turo koncertuose. Tačiau bene šilčiausiai sutinkamas „eksperimentinės eros" hitas „Alone". Tuomet „Amorphis" vokalistas praneša, kad šiandienos pasirodymą užbaigs daina „Magic and Mayhem". Po jos grupė dingsta užkulisiuose, o publika suomius ragina sugrįžti skanduodami „One more song", „pakartot" arba „Black Winter Day".

Netrukus „Amorphis" vėl pasirodo ant scenos ir sugroja „Silver Bride". Vėliau grupės senbuvis bei siela, gitaristas Esa Holopainen pradeda skambinti „My Kantele" melodiją. Čia jau vėl iš salės gilumos į priekį plūsteli senosios „Amorphis" kūrybos gerbėjai. Nors, visgi dainos pabaigoje labai retai sunkiojoje muzikoje sutinkamo instrumento - sitaro, solo nenuskamba taip fantastiškai, kaip esame įpratę girdėti įrašuose, vien tik šio instrumento įnešimas į sceną suteikė pasirodymui papildomų spalvų.

Dabar jau vienas gerbėjas, pasinaudodamas apsaugos darbuotojui sutelktu dėmesiu į kitą salės kraštą, prasmunka tarp aparatūros ir laidų raizgalynės ir užlipa ant scenos! Apsaugininkui į pagalbą atskuba scenos aptarnaujantis personalas, kuris išprašo narsuolį lauk.

Dar vėliau T.Joutsen padėkoja Lietuvos fanams už šiltą palaikymą ir praneša paskutinės dainos pavadinimą: „House of Sleep". Šįkart „Amorphis" frontmenas atliekant priedainį, leidžia pasireikšti ir publikai. Su pasididžiavimu galima pasakyti, kad lietuviai neblogai susitvarkė su vokalinėmis partijomis. Tuomet muzikantai dar kartą padėkoja gerbėjams, išdalina gitarų mediatorius, būgnų lazdeles ir nulipa nuo scenos. Beveik 1,5 valandos prabėgo nejučiomis. Jei tikėti šiandien „Amorphis" „Facebook" profilyje pasirodžiusios žinutės, „Amorphis" į Lietuvą „neabejotinai sugrįš".