Nuo mažų dienų esu didelė teatro mylėtoja. Mintinai atsimenu tiek „Geltonų plytų kelią“, tiek „Brėmeno muzikantus", tiek ir kitus, gilų įspūdį palikusius spektaklius. Vedama smalsumo, gegužės 11-ąją atklydau į Vilniaus Universiteto teatro salę. Jungtinis projektas, iš kurio dalyvių buvau susidūrusi tik su Andriaus Pulkauninko „Kinetine trupe“, kėlė menką skepticizmą, tačiau žaisminga bilieto kaina („Litas pem“) suviliojo pamėginti atvykti į šį, kaip įsitikinau, išties neeilinį renginį.
Tą vakarą scenoje be „Kinetinės trupės“, buvo galima išvysti dar du kolektyvus sužavėjusius savo išradingumu ir jaunatviška energija. Vienos, vos prieš 9 mėnesius susikūrusios moksleivių teatro studijos „TIBIDIDĖUDĖU“ aktoriai visą interaktyvios menų sintezės „Vieno gyvenimo istorija“ siužetą laikė ant savo pečių. Išmoningai vystydami publikos siūlomą scenarijų, jaunuoliai vietoje kūrė tiek žiūrovų sugalvoto pagrindinio herojaus biografiją, tiek ir šmaikščius bei taiklius istorijos personažus. Nors jauniesiems aktoriams kartais koją kišodavo patirties ar vaidybos technikos stoka, bet jų entuziazmas ir nuoširdumas abejingų tą vakarą nepaliko.
Maždaug sintezės viduryje, scenoje pirmą kartą pasirodė ir man jau pažįstamos „Kinetinės trupės“ šokėjai, kurie eilinį kartą labai maloniai nustebino. Numeris prasidėjo nuo labai jausmingo ir netgi šiek tiek intymoko muzikantų ir šokėjos Dolitos žaismo, kai visai po kelių akimirkų scena jau buvo pilnutėlė trupės artistų, savo energingu šokiu sukėlusių tikrą tornado, kuriam nurimus kelios moterys net pasitaisė plaukus.
Vieninteliai visą vakarą scenoje praleidę grupės „KOKS“ muzikantai taip pat verti pagyrų. Spontaniškai akomponuodami garso takeliais bei efektais jie labai taikliai kūrė veiksmo vietos atmosferą, nukeldami žiūrovus į jų pačių pirmąją dieną mokykloje, pasimatymą su pirmąją simpatija ar net į vietas, kur nė vienas mūsų nesame buvę. Visam pagrindinio veikėjo gyvenimui bėgant pro akis, vakarą vainikavo kūrinio „Somewhere over the rainbow“ interpretacija, subtiliai leidusi suprasti, kad pagrindinio herojaus istorijai atėjo galas.
Atkurti žmogaus gyvenimą pagal žiūrovų rašomą scenarijų, apjungti tai teatro, muzikos ir šokio improvizacijos sinteze, viską pagardinti nuoširdžiu humoru ir priversti itin plačios amžiaus amplitudės publiką vienbalsiai ploti atsistojus – tai pavyko „TIBIDIDĖUDĖU“, „KOKS“ ir „Kinetinei trupei“. Šiuose kolektyvuose nėra profesionalų, tad šie jauni žmonės visą tai daro dėl didelės meilės menui ir nuoširdaus bei betarpiško dalinimosi džiaugsmo. Tai išties įkvepia ir priverčia patikėti šviesesniu rytojumi. Šis jaunimas sugebėjo atrasti šiai dienai unikalų sceninio vyksmo formatą, kuriame žiūrovui yra suteikiamas ypatingas vaidmuo. Todėl belieka palinkėti sėkmės ateityje.
