Kai už lango nedžiugina vasariškas oras, belieka džiaugtis smagiais netikėtumais ir mažomis smulkmenomis. Norisi tokiais dalykais ir su kitais pasidalinti.
Bestovinčią prie raudono šviesoforo, pastirusią nuo šalčio ir tikrai nesišypsančią (ne tik kad šalta – bet dar ir pirmadienis buvo) mane pralinksmino vaizdas – šalia sustojęs raudonas zaporožietis ir jame sėdintys bei plačiai besišypsantys žmonės, kuriems nė motais buvo blogas oras ar tai, jog pirmadienis. Pamatę mano nustebusį veidą – jie linksmai pamojo ir „papyseno“. Tikrai netruko, jog šypsena atsirastų ir mano veide. Kartais tereikia tiek nedaug! Dėkui!
Tačiau tai dar ne viskas. Kai darbe kolegė paklausė: ko šypsaisi lyg pabučiuota – kiek padvejojusi, papasakojau jai apie malonų „susidūrimą“. Nustebau! Nes kolegė taip pat išsišiepusi atsakė: „Ai taip – žinau tą zapą! Aš jame per vieną festivalį kroviausi telefoną“, - ir parodė telefone nuotrauką.
Vat tokios tad mielos tos smulkmenos, kuriomis, kaip matau, džiaugiuosi ne aš viena!
Justina Durbaitė
