Artėjant D.Razausko koncertui Joniškyje, kuris vyks kovo 30 d. 18:00 Joniškio kultūros centre, šnekučiuojamės su pačiu kūrėju – kaip gyvena dabar, ką planuoja ir ko sulauksime mūsų mieste.
Ką galėtumėte papasakoti apie savo pirmuosius kartus scenoje? Kokie jie?
Visi pirmieji kartai buvo trumpi ir labai jaudinantys. Dėl to ir trumpi, kad labai jaudinantys.
Koncertavote baruose, gatvėje.
Esu grojęs daugybėje barų, taip pat paauglystėje metus intensyviai uždarbiavau grodamas gatvėje. Tai buvo labai gera mokykla.
Savo paties kūrybą yra daug sunkiau „įdiegti“ klausytojams, nei jau populiarias perdainuotas dainas. Ką galėtumėte patarti jauniems, kuriantiems ir atliekantiems savo dainas atlikėjams?
Nieko. Patarinėti jauniems ir kuriantiems nereikia, nes jie tų patarimų neklauso ir teisingai daro. Reikia vadovautis savo intuicija ir nuojauta. Visos padarytos klaidos taps sukauptos išminties dalimi. Tačiau yra viena taisyklė, kuri praktiškai neturi išimčių. Jei nori kurti muziką, turi klausytis muzikos. Labai daug ir pačios įvairiausios. Jei nori rašyti eiles, turi skaityti. Maksimaliai daug pagal fizines galimybes.
Kaip jauniems atlikėjams tapti populiariems, klausomiems?
Jei nori tapti klausomas, turi išmokti klausytis. O kaip tapti populiariems aš nežinau, nes niekada nesiekiau šio keisto tikslo. Visada buvau populiarus. Kai gimiau, jau buvau populiarus. Minimum tarp dviejų žmonių.
Ar iškart pradėjote dainuoti savo dainas ar ką nors perdainuodavote?
Dainavau daug ką. Gatvėje grodavau daugiausia ne savo kūrybą. Nors kartais dainuodamas dainą, kurią parašiau ne aš, jaučiuosi lyg dainuočiau savo. Ir atvirkščiai. Nuosavybė kūryboje yra labai slidus reikalas.
Mokykla. Ar ji skatino Jus kaip atlikėją?
Visų pirma mane visada gąsdindavo žodis „atlikėjas“. Lietuvoje sėkmingai ugdoma atlikėjų kultūra. Tačiau man visada įdomiau buvo kūrėjas, o ne atlikėjas. Mano mokykla buvo už materialios mokyklos sienų. Ji iki šiol ten – už bet kokių pastatų ar įstaigų sienų.
Kas „įskiepijo“ meilę žodžiui?
Mokykloje mums darydavo privalomus skiepus. Gal šalia skiepo nuo stabligės kas įleido ir adatą su meile lingvistikai? Nežinau... Greičiausiai domėjimasis žodžiu, kaip didžiausiu priešu, atėjo tada, kai sąmoningai suvokiau, kad kalba yra visų mano egzistencinių problemų ir išgyvenimų šaltinis. O poezija yra bandymas per kalbą suvokti tai, ką būtent ta kalba ir paslepia. Taigi amžinas oksimoronas.
Vienas sakinys, apibūdinantis visą jūsų praeitį.
Baisi atmintis.
Kaip dabar matote save kaip muzikantą? Ar būtumėte patenkintas dabartiniu savimi, tada kai pradėjote muzikuoti?
Aš nesiekiu būti patenkintas savimi. Aš tiesiog darau tai, ką jaučiu turįs daryti. Neatsimenu, kada pradėjau muzikuoti, kaip ir ką. Turėčiau laiko – išmokčiau geriau valdyti instrumentą, geriau dainuoti, giliau pažinti muzikos teoriją. Deja, neturiu laiko – reikia dainas rašyti, į koncertus važiuoti.
Nemokamas albumas. Kaip gimė tokia idėja? A. Mamontovas vieną savo kompaktinį diską leido parsisiųsti nemokamai. Kuo skiriasi jūsų idėjos?
Aš jau 10 metų savo kūrybą nemokamai talpinu svetainėje www.radom.lt. A.Mamontovo idėja nėra nauja. Užsienyje tai daroma taip pat jau seniai. Kadangi iš kūrybos nesiekiu uždirbti ar pragyventi, manau kvaila slėpti ir saugoti tai, kieno autorystė ir taip yra abejotina. Džiaugiuosi, kai mano dainos patenka į torentų svetaines. Turiu svajonę: visa muzika ir poezija nemokama internete. Ir tikiu, kad mano svajonė anksčiau ar vėliau išsipildys.
Ar nemokamas albumas dėl to, kad Jūsų sielą išvystų daugiau žmonių?
Ne, mano siela ne muziejus. Albumas (ne CD) nemokamas todėl, kad aš nematau prasmės uždarbiauti iš to, ką gavau nemokamai. Gyvenu iš koncertų, nes tai sunkus fizinis darbas. Nors ir labai malonus. Tačiau tokį darbą bent jau gali pamatyti, pamatuoti. O kaip pamatuoti kūrybinį darbą? Kaip pinigais įvertinti dainą? Tai neįvertinama, nes yra toli nuo visų matų.
Kas šiuo metu labiausiai įkvepia kūrybai? Kokie įvykiai labiausiai skatina rašyti? Skaudūs ar, tie kurie padaro Jus laimingą?
Mane visada įkvėpė viskas. Esu vagis, nes vagiu perskaitytas knygas, pamatytus filmus, išgirstą muziką, pastebėtus paveikslus. Vagiu, noriu to, ar ne. Vagiu saulėlydžius ir saulėtekius, vagiu moteris ir draugus. Todėl išskirti ką nors, kas įkvepia, o kas ne – būtų neteisinga.
Kokį didžiausią kontrastą įžvelgiate savo kūryboje ?
Didžiausias kontrastas yra tarp kūrybos ir pokalbių apie kūrybą.
Ar turite autoritetą kūryboje ir gyvenime?
Turiu net keletą: Jėzus Kristus, šventasis Antanas su Pranciškumi, daugybė Budų ir Bodhisatvų. Kai kurie iš jų yra gyvi ir vaikšto tarp mūsų.
Kaip ruošiatės koncertui? Ar vykdote kokį ritualą?
Kiekvienam koncertui ruošiamės labai ypatingai. Ar tai būtų didelis koncertas kokiame nors festivalyje, ar mažytis kokiame nors miestelyje. Kiekvieną kartą rengiame vis kitokį grojaraštį. O ritualai, kuriuos atliekame yra slapti. Jei juos išduosime ir visi, kas netingi ims juos atlikinėti, visi koncertai bus tokie geri, kad žmonės nebežinos, ko eiti klausyti: ar grupės „ŠarkA“ ar Domanto Razausko.
Koncertai dideliuose miestuose ir mažuose miesteliuose. Kaip skiriasi publika?
Publika, ačiū Dievui, skiriasi kiekviename mieste, kiekviename koncerte. Net Vilniuje dviejuose koncertuose niekada nebus ta pati publika. Mažuose miesteliuose visada groti labai miela, nes žmonės mažiau išlepinti daugybės renginių, imlesni. Tad lengviau dalintis energija.
Ar publikos poreikiai formuoja Jūsų repertuarą?
Ne, publikos poreikiai repertuaro neformuoja. Tiesiog kartais drąsuolio iš publikos noras išgirsti konkrečią dainą sutampa su mūsų noru ir pasiruošimu, o kartais – ne.
Galiu vien tik žiūrėti į Jūsų koncertus. Be garso (žinoma, su garsu žymiai geriau, bet..) Jūsų besimėgaujantis veidas tiesiog įtraukia. Ar muzika jums padeda pabėgti nuo visų rūpesčių?
Nuo rūpesčių aš stengiuosi nebėgti, aš stengiuosi užkirsti kelią jiems atsirasti. Muzika nėra pabėgimas, muzika yra išeitis. Ji ir didžiausias malonumas, ir geriausias mokytojas, ir brangiausias turtas, kurio niekas negali pasisavinti. Tad kaip tuo nesimėgauti?
Kokią reikšmę Jums pačiam turi instrumentas? Are sate prisirišęs prie jo?
Muzikos instrumentas man ir yra instrumentas perduoti tai, ką siekiu. Lyg plaktukas žmogui, norinčiam kuo geriau įkalti vinį. Šiuo atveju vinis – daina, plaktukas – gitara ir balsas. Aišku, norisi turėti kuo geresnį plaktuką. Tačiau būna, kad ir su abejotinos kokybės plaktuku gali elegantiškai suleisti vinį. Būna, kad ir plika ranka.
Banalybė – kaip suprantate ją?
Banalybė yra neišvengiama. Tai yra apsiskaitymo ir apsiklausymo rodiklis. Knyginę ir muzikinę patirtį turintis žmogus banalybę atpažįsta, identifikuoja ir priverčia tarnauti sau.
Kaip žiūrite į Jūsų dainas perdainuojantį jaunimą?
Su didžiausiu susižavėjimu! Jie tai kartais daro geriau už mane ir ačiū Dievui. Vėlgi, tas dainas gali dainuoti bet kas, nes jų autorystė nėra labai aiški.
Jei turėtumėt galimybę dar ateinančiai gyvybei papasakoti apie dabartį, ką pasakotumėt, ko lieptumėt pasisaugoti ir ką pasiūlytumėt išbandyti?
Ateinančiai gyvybei pasakoti apie dabartį būtų neįmanoma, nes jos pamatyta dabartis mano pasakojimo atžvilgiu bus ateitis. Taigi kad ir kiek aš kam nors pasakočiau apie dabartį, aš pasakočiau tik apie savo požiūrį į tariamą dabartį, mano dabarties projekciją, nes pati dabartis kiekvienam yra jo vienintelė ir nesugaunama. Deja, mūsų protai visą gyvenimą tik tą ir daro, kad bando sugauti tai, kas nesugaunama.
Dainuojate „Nes tai kas dar bus, jau buvo atsitikę“. Ar jau žinote, kas laukia netolimoje ateityje?:)
Jei tiksliau, tai „Nes tai kas dar bus, jau yra atsitikę“. Aš žinau, kas laukia netolimoje ir tolimoje ateityje. Įtariu net žinąs, kas laukia jūsų. Ir kad mūsų su jumis ateitis bus labai panaši.
Ateities planai. Kūryba, leidyba ir panašiai.
Įrašėme naują albumą. Jis man labai patinka, jame daug smuikų, labai daug smuikų. Dabar garso režisierius Mantas Tamulionis dirba prie albumo suvedimo. Deja, negaliu jo darbo spartinti, nes visi, prisidedantys prie albumo daro tai absoliučiai nemokamai. Kai albumas pasirodys, viešinsiu jį internete, o kiek vėliau norėčiau išleisti keletą CD tiems, kam patinka viršelių kvapas. Jei tik bus lėšų, taip ir padarysime. O jei ne – neliūdėsiu. Tada norėčiau padaryti gražų, didelį koncertą Vilniuje kartu su mūsų šviesų dizaineriu, garsistu, gal net su vaizdo projekcijomis. O tada viską pamiršti ir sėsti prie naujo albumo.
Taip pat redaguoju vieną labai svarbią knygą, kurią parašė mano draugas budologas Audrius Beinorius. Ir pats šiemet turėsiu parengti vieną knygelę, įkalbėtas bičiulio Vytauto V. Landsbergio. Šios dvi knygos susijusios.
Ko labiausiai bijote ateityje?
Kad nespėsiu padaryti bent pusės to, ką esu prigalvojęs.
Nėra nieko tobulo. Kokių blogų įpročių norite atsisakyti ateityje?
Labai mėgstu gaminti ir žaisti virtuvėje. Šis pomėgis man niekaip neleidžia susitvarkyti su kūno formomis. Neturiu valios atsisakyti ir kitų savo hedonistinių įpročių. Tad dabar svarstau: gal nustoti su jais kovoti ir tiesiog susitaikyti? Susitaikymas dažniausiai yra didžiausia pergalė kovoje.
Kaip manote, koks būsite po dešimt metų?
Šį klausimą prašau peradresuoti Aukščiausiajam. Galite ir elektroniniu paštu, jis nuolat „online“.
Kokį norite save palikti žmonių prisiminimuose?
Iš visų jėgų besistengusį niekam nepadaryti bloga, klystantį, žmogišką ir bent retkarčiais tampantį permatomą tai šviesai, kuri mane perveria ir kuriai negaliu atsispirti.
Ir pabaigai, artėja koncertas Joniškyje. Kuom šis albumo pristatymo koncertas skirsis nuo kitų įprastų koncertu?
Jie visada skirtingi. Iki paskutinės akimirkos nežinau, ką grosiu. Tai tampa aišku prieš pat koncertą, kai ateina keistas suvokimas: šiandien reikia dainuoti tai. Ir nesvarbu, ar tai nauja, ar sena daina. Ne pirmą ir ne antrą kartą koncertuosiu Joniškyje, man mieli tenykščiai žmonės, turiu ten draugų. Tad tikiuosi intymaus ir gražaus vakaro, kurio metu vyks ypatingos energetinės dalybos. Žinote, karyboje yra tokios raketos „žemė-žemė“. Aš labai tikiuosi, kad koncerto metu mus subombarduos raketomis „širdis-širdis“.
2012-03-26 Kalbino Jolita Vaitkutė
