„Vilniaus knygų mugėje“ penktadienį buvo galima susipažinti su romanų „Emos sala“ ir „Emos jūra“ autore Gražina Karaliūne. Nuo pat pirmojo savo romano išleidimo autorė slėpė savo tapatybę. Ji jau spėjo apaugti mitais ir legendomis. Pačios autorės teigimu, juokingiausias iš visų spėjimų jai pasirodė tas, kuriame teigiama, kad autorė – dešimtmetė mergaitė. Ne vienas skaitytojas manė, kad ir autorės pavardė išgalvota. Skubame pranešti, jog ji tikra, o autorė tikrai ne dešimtmetė mergaitė, ji – suaugusi moteris.
Autorę renginyje kalbino žurnalo „Panelė“ mados ir grožio naujienų redaktorė Agnė Urbonaitė. G. Karaliūnė pasakojo, jog visą gyvenimą dirbo ir iki šiol dirba farmacininke. Ji visą gyvenimą mėgo ir norėjo rašyti, bet nerado tam nei laiko, nei drąsos. Galiausiai perskaičius „Saulėlydžio“ sagą ir jos įkvėpta G. Karaliūnė pasiryžo parašyti savo knygą. Paklausta, koks jausmas apėmė, kai buvo išleista pirmoji jos knyga, rašytoja sako, jog apėmė labai dviprasmiškos mintys: iš vienos pusės buvo smagu, gera, iš kitos pusės, ji pagalvojo: „kokia durna!“. Nuo pat pradžių ji bijojo blogos kritikos, bijojo, kad knygos niekas nepirks ir neskaitys. Bet kokiu atveju, knyga, o taip pat ir jos tęsinys, tikrai susilaukė populiarumo, o dar daugiau – dėmesio. Ne vienoje publikacijoje galima rasti frazę „kontraversiška rašytoja“. Knygos susilaukė labai įvairių recenzijų. G. Karaliūnė pasakoja, kad pradžioje blogi atsiliepimai labai skaudindavo, bet ilgainiui prie to priprato.
Abi knygas parašyti G. Karaliūnei prireikė metų. Kodėl taip greitai? Autorė pasakoja, kad lėtai rašyti jai neišeina. Kuo greičiau ji rašo, tuo daugiau fantazijos atranda pasąmonėje. Pagrindiniai knygos veikėjai – undinės ir vandeniai – gimė dėl autorės meilės vandeniui. Turbūt ne kuo mažiau kaltas ir darbas vaistinėje bei farmacininkės išsilavinimas. Greičiausiai dėl to ir kilo mintis virtimą undine sieti su genų mutacija. Pasirinkta veiksmo vieta – Palanga. Toks pasirinkimas nulemtas jausmo, kuris apima G. Karaliūnę viešint šiame Lietuvos kurorte. Palanga jai visuomet asocijavosi su mistika.
Pagrindinė romanų herojė Ema, pasirodo, turi pačios autorės charakterio bruožų. „Esu kaip ragana“, pasakoja autorė. Ji ir pati neretai jaučia, kas įvyks, sapnuoja sapnus, pranašaujančius ateitį.
Autorė savo knygą vertina kaip lengvo skaitymo, skirtą poilsiui. Neigiamą kritiką ji vertiną kaip paprastą lietuvišką bruožą: „Lietuva yra pripratus prie sunkių knygų: kaimas, kolūkis...“ Be kita ko, G. Karaliūnė pajautė ir pavydo iš savo aplinkos. Buvo žmonių, kurie sakė, jog knyga nieko verta, bet, kaip paaiškėjo, slapta pirko ir antrą, ir nieko nesakydami su pasimėgavimu ją skaitė. Tuo tarpu autorės vyras nei vienos iš knygų net nebuvo atsivertęs. Ji juokauja, kad greičiausiai antroji pusė bijo, jog knygos nepatiks.
Gera naujiena romanų mylėtojams – trečioji „Emos romano“ dalis ne už ilgo bus baigta rašyti. Tikslių terminų autorė pasakyti dar negali, bet metų laukti tikrai nereikės. G. Karaliūnė žada, jog trečiojoje knygoje bus daugiau mistikos, nors ir truputį mažiau veiksmo. Šioje dalyje skaitytojai bus perkeliami į viduramžių Palangą. Taip pat čia susidursime su įdomiu reiškiniu: knyga knygoje.
Nuotraukos - iš „obuolys.lt“ archyvo
