Eglė Petrošiūtė – Vilniaus licėjaus tarptautinio bakalaureato dvyliktokė, savo jėgas nusprendusi išmėginti šių metų „Eurovizijos“ konkurso atrankoje. Jai jau pasisekė – Eglei buvo buvo suteiktas šansas dalyvauti nacionalinėje atrankoje ir savo pasirodymą žiūrovams pristatyti vasario 17-ąją. Apie muzikinę karjerą, dalyvavimą nacionalinėje atrankoje, tikslus ir svajones – iš pirmų lūpų.
– Kaip prasidėjo tavo muzikinė karjera?
– Nuo vaikystės lankiau muzikos mokyklą, ten pradėjau pirmąsias dainavimo pamokas. Tai buvo seniai, man buvo apie 10 metų. Profesionaliau dainuoti pradėjau vėliau, kai prieš maždaug šešerius metus prisijungiau prie džiazo orkestro „Magic time orchestra”. Kartu su juo ėmėme koncertuoti klubuose, daryti turus, važinėti po užsienį. Atsirado daug koncertų, įgavau patirties. Dainavimas orkestre skatino daugiau domėtis muzika, klausytis jos, pačiai tobulėti.
– Kaip reaguoja tavo kolektyvo nariai, matydami tokią asmeninę iniciatyvą? Juk iki šiol visi dainuodavote kartu, o dabar į sceną ketini lipti viena...
– Galima sakyti, kad su orkestro nariais kartu užaugome, kartu tobulėjome. Dabar daugelis kolektyvo narių pradeda žiūrėti savęs, ima bendradarbiauti su kitomis grupėmis. Ten mes esame trys dainininkės, visos puikiai sutariame, jos man padės dalyvaujant atrankoje. Apskritai, visi kolektyvo nariai itin draugiški ir mane palaiko.
– Kaip sugalvojai dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje?
– Pati kuriu dainas – rašau jų tekstus ir kuriu muziką. Vieną dieną sukūriau dainą „Smile”, kurią ir dainuosiu atrankoje. Ji nebuvo kurta šiam konkursui. Kartu su draugu, užsiimančiu prodiusavimu, ją įrašėmė ir, atsiradus galimybei, jis pasiūlė man pamėginti su šia daina dalyvauti atrankoje, mane paskatino. Pagalvojau, kodėl ne – galėčiau padainuoti savo dainą didesniam skaičiui žmonių, būti išgirsta, galbūt – pastebėta. Su tokia mintimi – „o gal pasiseks” – ir einu į konkursą. Būdama vaikas labai norėjau dalyvauti „Eurovizijoje“, o šiandien turiu realią galimybę save išbandyti.
– Kaip į tokią tavo iniciatyvą reagavo šeima, draugai?
– Šeima, be abejonės, palaiko, tiki manimi. Draugai žiūri skirtingai – kartais sulaukiu klausimų, ko tikiuos iš konkurso, ko man ten eiti, taigi ten dalyvauja žinomi žmonės, ką aš ten veiksiu. Bet aš manau, kad svarbiausia juk nėra atrankoje nugalėti. Man svarbiausias pats dalyvavimas – tai mano saviraiškos forma, galimybė įgauti naujos patirties, patobulėti. Pirminis mano tikslas yra pasirodyti kaip įmanoma geriau, sukelti žmonėms gražias emocijas. Galbūt kažkam bus malonu pasiklausyti, kaip aš dainuoju.
– Atrankoje dalyvauja Lietuvai žinomi žmonės, vadinamieji „scenos grandai“ – Linas Adomaitis, Rūta Ščiogolovaitė, Donatas Montvydas ir kiti. Kaip vertini savo pasirodymą tokiame kontekste? Ar manaisi esanti pajėgi rungtis su tokiais atlikėjais?
– Manau, kad esu pajėgi pasirodyti kartu su jais. Mano daina yra pakankamai gera, šiuo metu yra tobulinama jos versija. Nors pirmąją atranką, kur visi norintys siuntė savo įrašus, ir praėjau su kiek paprastesniu dainos variantu, dabar noriu, kad daina skambėtų dar geriau. Bendrai žiūrint, juk „Eurovizijos” konkursą kuria jo dalyviai, lygiai taip pat, kaip valstybę kuria jos gyventojai. Konkurse dalyvaujantieji kuria bendrą vaizdą, kontekstą, iš jų išrenkamas nugalėtojas. Dalyvaudama atrankoje aš prisidedu prie konkurso kūrimo, įdedu savo indėlį.
– Ko gero, domiesi, kokias dainas atrankoje žada dainuoti kiti dalyviai. Kaip vertini konkurentus? Galbūt turi savo favoritų?
– Nežinau, koks buvo bendras vaizdas po pirmojo turo, kai dainas siuntė visi norintys, tačiau dabar, kai jos jau atrinktos ir laimingesnieji pasirodys televizijos transliuojamoje atrankoje, man atrodo, kad viskas yra puiku. Atrinkti dalyviai tikrai labai stiprūs, džiaugiuosi, galėdama dainuoti šalia jų. Man patinka D.Montvydas, R.Ščiogolovaitė... Visai džiaugčiausi, jei jiems pasisektų. Palaikau juos.
– Apie ką yra tavo daina?
– Mano daina yra apie nuotaiką, apie tai, kaip mes patys galime save paveikti, kontroliuoti savo nuotaikas. Dainuoju apie tai, kad žmogus gali pats skleisti gerą energiją, dažyti pasaulį kitomis spalvomis.
– Matyt, esi girdėjusi istorijų, kai nežinomi žmonės, užlipę į „Eurovizijos“ sceną, tikėdamiesi gero rezultato netyčia patiria fiasko. Ar nebijai, kad tau gali taip nutikti? Galbūt komisija reaguos neigiamai, kandžiai nuteis tave...
– Tikrai nebijau šito. Viską darau nuoširdžiai, iš idėjos, dėl savo dainos ir tikslo. Ir net jei ir bus kažkokie komentarai, man svarbiau yra žmonės, girdintys mano dainą. Nebijau, nes labai savimi pasitikiu, puikiai žinau, ko noriu ir ko siekiu.
– Ką planuoji po atrankos į konkursą? Ar ketini siekti didžiosios scenos?
– Aš tikrai nenustosiu kurti, toks jau mano būdas – aš turiu save kažkaip išreikšti. Išreiškiu dainomis. Neturiu tikslo „būtinai tapti žvaigžde“, bet jeigu pasitaikytų galimybė, aš visada kurčiau ir rodyčiau savo kūrybą žmonėms.
