Joninės – gražiausia vasarvidžio šventė, svarbi ne tik Jonams bei Janinoms, bet ir kitiems, pavyzdžiui, varduvininkų kaimynams. Būtent kaimynai, Tamošių Jonų ir Janinų pažįstami surengė ypatingą vakarą ne tik jiems, bet visiems kaimelio gyventojams.
Idėja surengti tokį viso kaimo susibūrimo vakarą kilo keliems ūkininkams, kaimynams, kurie viską ir suorganizavo. O vis kiti kaimo žmonės itin noriai padėjo – vieni savo kiemo pievelę šventei „paskolino“, kiti suolus bei stalus čia suvežė, dar kiti – davė pinigėlių nupirkti maisto, gėrimų bei prizų už įvairias rungtis. Taip, taip, šventėje buvo ir daug įdomių rungčių! Na, bet apie viską iš pradžių.
Taigi viską kruopščiai suruošus, vaiskų Joninių vakarą prie ilgų stalų sugužėjo linksmai bei šventiškai nusiteikę Tamošių gyventojai. Vaišių čia netrūko – kas atėjo nešini sumuštinių lėkšte, kas skaniausiu skruzdėlynu, kas kepti paruoštais šašlykais. Vakarui vadovavo dvi veiklios moteriškaitės – Sonata ir Vilma. Pirmiausia buvo pagerbti ir apdovanoti trys Jonai ir Janina. Jiems buvo įteikti patys gražiausi vainikai. Vėliau visi norintys buvo pakviesti dalyvauti įvairiuose žaidimuose. Vaikai, kartu su savo tėveliais, buvo pakviesti į šaudymo varžybas. Vyrai, norintys parodyti savo jėgas, buvo kviečiami ridenti didžiulį šieno ruloną. Linksmiausia buvo tai, jog šią užduotį pirmiausia atlikti pasišovė ne vyrai, o moterys! Sukibusios po tris rito didįjį ruloną it kokį velykaitį. Po jų, žinoma, savo jėgas parodė ir vyrai. Tai buvo ne vienintelė užduotis, pareikalavusi jėgos – kitoje rungtyje ir maži, ir dideli stipruoliai mėtė batą. Ypatingą batą, kuris buvo tikrai sunkus. Išmatavus kiekvieno numestus metrus, geriausi buvo apdovanoti.
Pati linksmiausia ir daugiausiai dalyvių sulaukusi rungtis – virvės traukimas. Čia vėlgi dalyvavo visi – ir vaikai, ir moterys, ir vyrai. Ypač azartiški buvo vyrai – komandose po tris kovojo iki paskutinio prakaito lašo... Ir ne veltui – trys stipriausi vyrai, beje, artimiausi kaimynai, laimėjo statinaitę gardaus alučio, kuriuo vėliau dalinosi su visais šventės dalyviais. Beje, visą laiką šventėje skambėjo linksmos dainos, o vakarui įsibėgėjus, instrumentus čiupo ir mūsų kaimo muzuikantės Bronelė bei Angelė. Joms uždainavus tuojau pat prasidėjo ir visus įtraukę šokiai.
Vakaro kulminacija buvo vidurnaktį uždegtas didelis laužas bei specialiai Joninėms Jovitos Mišeikienės parengtų merginų šokis, kurios vėliau išėjo leisti į upę vainikų, o mes visi palydėjom jas atsisveikinimo šūksniais, plojimais bei rankų mostais. Iki dangaus kilusi laužo liepsna bei linksma muzika visus šildė dar ilgai – šventė tęsėsi iki pat paryčių.
Vakaras buvo tikrai stebuklingas – pirmiausia dėl to, jog subūrė visus kaimelio žmones vieną gražų pasisėdėjimą, kuris, be abejo, prisiminimuose išliks dar ilgam. Pasirodo, jog surengti gražią šventę reikia visai nedaug – didelio noro, trupučio darbo ir, svarbiausia, - vienybės jausmo. Galima beveik garantuoti, kad po gražios Joninių nakties, tokių susibūrimų tik daugės.
Tekstas ir foto Rositos Šimkutės
