Prabudus ryte žvelgdamas pro langą išvysti rūką. Dar kiek vėliau, saulei pakilus aukščiau, išvysti žiemos grožį - puriu šerkšnu padengtus medžius, elektros laidus ir augalus. Tada ilgai negalvojęs čiumpi fotoaparatą ir leki laukan fiksuoti vaizdų, kol saulė dar jų nepradėjo tirpinti.
Tik išėjus laukan, čia pat pasitinka rudasis draugas, kuris artėjo prie manęs. Pradžioje lyg ir bailus, tačiau greitai tapo „draugelis", kai supratęs, kad nekeliu pavojaus atkišo užpakalį pakasyti. Pasidžiaugęs draugija, „Rudis" nuėjo savo šuniškais keliais.
Einant vis kažką fiksuoju, bet neatrodo taip gražu iš arti. Kiek toliau paėjus, apsisuku ir atsiveria miestelio grožis. Čia pat kelias, krūmai ir elektros laidai, medžių šakos, ir visi jie puriai šerkšnoti, tarsi, pūkais pasipuošę.
Dar kiek toliau prieinu upelį. Ledas baltai pasidengęs sniegu, o kai kur matosi ir ledo storis. Apsižvalgai aplink ir pamatai sniege nesenus kanopinių pėdsakus. Čia pasirodo stirnų šeimynos būta. Iš kur žinau? Jei atidžiai žiūrėsite, jūs pamatysite.
Žygiuoju toliau baltais laukais ir pievom. Tolumoj gražiai baltuoja su juodą sermėga pasipuošę medžiai. Ir tvoros visos aklinai snieguotos. Čia pat vandens bokštas galingą šešėlį meta. O dar ir dūmas rūksta šalia muziejaus vyskupystės. O ten štai tolumoj stirnų šeimyna lekia. Atstumas buvo tolimas, tačiau jos išsigando. Nubėgo dvi į mišką, o po kiek laiko iš po krūmų dar viena stirnaitė. Atsargiai žvelgė mano pusėn.
Žvalgais aplink, visur taip balta balta. Čia tyliai snaudžia Varnelės upelis, savo glėbin suspaudus laiko tiltą. Čia pat ir pėdsakai ir aukšti medžiai. Gražu žiūrėt.
