Sausio 17 dieną, kavinėje–bare „Šauni vietelė“ prasidėjo renginių ciklas „Jaunųjų filmų vakarai“. Pirmojo vakaro metu pristatyti LMTA, IV kurso studentės, Alginos Navickaitės darbai.
„Man atrodo, kad jūs labiau jaudinatės nei aš pati“, – sakė Algina, ruošdamasi rodyti savo filmus laukdama žiūrovų reakcijos. Trumpai prisistatė: kas ji, kodėl ji ir ką rodys. Palaikydama jaukią, neformalią atmosferą, kvietė visus trumpam pažaisti: visi žiūrovai turėjo atsistoti ir pamasažuoti savo kaimyną iš dešinės, o paskui – kairės pusės. Paruošusi publiką režisierė galų gale ėmė rodyti darbus.
Studentė sako, kad geriausiai ją ir jos kūrybą reprezentuoja „Reel‘as“ – tai minutės trukmės vaizdo įrašas, kuris yra sudarytas iš visos jos kūrybos fragmentų. Į vieną minutę sudėta visa kūryba atrodo chaotiška, primenanti „sąmonės srautą“. Jaunoji režisierė sako, kad to ir siekia, nes ją domina įvairios temos, ji niekur savęs neribojanti. Ir iš tiesų medžiaga įvairi: seno kino fragmentai, brandaus gyvenimo ieškojimai, efektai su ugnimi, seksualiniai žaidimai ir daug kitų motyvų.
Filme – senatvės sulaukę pirmieji LMTA studentai
„Kai ji vaikšto šalia“ – pirmas darbas, kurį pristatė režisierė. Tai vaidybinis filmas, 16 minučių trukmės. Filmas debiutavo „Kino pavasaryje“. Tai istorija apie senatvę, apie skausmingą vienatvę ir mirtį. „Kai ji vaikšto šalia“, suprask, kad tai mirtis vaikšto greta. Yra įvestas tam tikras humoras, bet jis išeina iš absurdo situacijos ir jis skaudina. Aktoriai – du seneliai, vyras ir moteris. Žiūrovus nustebino aktorių meistriškumas, tikroviškumas: režisierė pasakojo, kad tai yra pirmieji LMTA studentai, Algimantas ir Elvyra, tad nieko keisto, nes čia įamžinama ilgametė jų patirtis. O ligos, senatvės ar drebančių rankų vaidinti nė nereikia, nes dabar toks jų gyvenimas iš tiesų. „Sunku buvo dirbti, kiekvieną dieną pergyvenau, kad tik jiems kas nenutiktų“, – prisipažįsta Algina Navickaitė.
Kitas darbas – „Nuomos sutartis“ – nebyliojo kino ekranizacija. Lyginant su pirmuoju – priešingybė. Sakyčiau, kad tai angliškas humoras senojo kino fone. Ir galiausiai, paskutinis darbas, kurį džiaugsmingiausiai įvertino susirinkusi publika, tai muzikinis vaizdo klipas. Atlikėjas, ekranizacija ir pati muzika taip patiko žiūrovams, kad visi ėmė klausinėti, kas čia toks ir kodėl niekas nežino. Režisierė sako, kad iš pradžių ketinusi pati dainuoti, bet nepavyko, tad susirado vaikiną su gražiu balso tembru ir sukūrė visiškai naują, šviežią personažą.
Didžiausia bėda – finansavimas
Vakaras praėjo sklandžiai, o jo eigoje režisierė gaudavo vis drąsesnių klausimų ir į juos entuziastingai atsakinėjo.
Opiausia problema vis tik lieka finansavimas, kuris, regis, greitai neišsispręs. Autorė prisipažįsta, kad 150 litų, kuriuos gauna iš akademijos atlikti užduočiai, tėra lašas jūroje: „Tu nežinai ką su jais daryti – ar baterijas aparatui pirkti, ar ką...“.
Vienintelė išeitis – nuolatinė paieška rėmėjų. Pavyzdžiui, filmui „Kai ji vaikšto šalia“ buvo duota 150 litų, ir ką daryti toliau? Rado rėmėją, kuriam ši idėja patiko, autorė pridėjo asmeninių pajamų, tad filmas atsiėjo 2000 litų. Bet tai tėra 16 minučių kūryba, tad ką daryti toliau?
Katrina Goštautaitė
